Kaip Kazlas Sipariui žemę atidavė.

Siparis nebuvo toks  turtingas, kad jam negalėtum duoti į snukį.
Kazlas buvo toks neturtingas, kad kasdien gaudavo arba pats siūlydavo. Gal daugiau siūlydavo.
Žemė Sarmatijoje priklausė išskirtinai moterims. Dauguma tai buvo senas, gudrios, bet labai doros laukinės moterys.
Tos, kurios turėjo žemių plotus, dauguma turėjo uodegas. Nesakau, kad visos turėjo uodegas, bet dauguma. Didesnė dauguma.   Man neteko tikrinti, bet senovėje buvo sprendžiama ar turi moteris uodega ar ne  - kaip moteris elgdavosi. Jeigu mėgsta dainuoti, žiūrėti į dangų – tai kaip taisyklė visos turėjo uodegas, bet jeigu dainuodavo, bet į dangų nežiūrėdavo tai vargu ar tokia moteris turėjo uodegą.
Kazlas žinojo kitą būdą sužinoti ar moteris turi uodegą. Jis prieidavo prie moters, ją saldžiai pradėdavo girti. Moteris pradėdavo vizginti uodegą. Jeigu, žinoma, turėdavo. Tos, kurios turėdavo uodegą Kazlui buvo labai įdomios. Tos, kurios su uodegomis, kaip taisyklė turėdavo daug žemės. Retas atvejis, kad moteris neturinti uodegos – turėtų žemės. Neturi uodegos – neturi žemės.
O Kazlą labai domino žemė, todėl jį domino ir moterys, kurios vizgindavo uodegomis.
Sugrįžta Kazlas pas savo žmoną Angelę. Liūdnas sugrįžta. Iki to laiko sugrįždavo linksmas, o dabar – liūdnas kaip debesis. Ir neaiškink, kad debesis būna linksmi. Tas debesis buvo liūdnas.
Angelė nevizgino uodegos. Ji žemės neturėjo, nedainavo ir į dangų nežiūrėjo. Žiūrėjo tik į Kazlą.
-          Teks gultis su Antanina, - rimtai pasakė Kazlas.
-          Neduosiu, - sušuko Angelė.
-          Tu ir taip neduodi.
Angelė labai nenorėjo, kad Kazlas gulėtų su Antanina. Taip nenorėjo, kad net pirštą į molį įkišo. Ne prieš gerą.
Pažinojo Angelė tą trumpauodegę Antaniną. Koks balsas. Kokios akys. Kokia uodega. Taip. Antanina turėjo žemės. Visa upės pakrantė kiek kojos neša, kiek akys mato. Visa žemė jos. O uodega tik t vikst t vikst.
Kazlas pabandė paaiškinti situaciją:
-          Klausyk, Angelę, tai, ką aš darau – viskas laikina. Sugrįšiu pas tave, kai turėsiu žemės. Daug žemės.
-          Ko sugrįši? – tepaklausė Angelė, kuri tapo liūdna kaip tas liūdnas debesis.
Angelė pažiūrėjo į Kazlą, kaip žiūri į pasodintus burokus darbštus žemdirbys, ir nubėgo.
Gal kam ir nėra tragedija, kad mylimas žmogus dėl žemės lopinėlio eina šildyti Antaninos, bet Angelei tai buvo paskutinė atostogų diena. Jeigu ne baisiau.
Kaip turi atrodyti moteris, kuri negali patikėti, kad jos gerbiamas Kazlas sunyko, sumenko lyg pradurtas kamuolys? Pajusti tą tuštumą, kada nebereikės rūpintis šituo žmogumi. Čia kaip žiūrėti į dar vis neišdygusius burokus. O gal ir visai neišdygs? Štai tie pirmi žingsneliai: jie su žmogiška abejone.. cik cik.. lyg dar vis norisi prie Kazlo sugrįžti.. lyg dar ne viską pasakiau.. ir štai supratau: Kazlo – nebėra. Žingsnis.. stipriau. Jau. Bėgam. Tolyn. Pradžioje palengva, žingsnis prie žingsnio, o toliau, kur laukai.. tai zovada, kad nepavytų. Skausmingas  tas jos bėgimas, kaip katės su pūsle.
Kazlas užgniaužia skausmą, kaltę, nežinią - viską vienoje rankoje. O suspaudžia abi rankas.
Po keleto metų...
Kazlas ramus pila žemes į kurganą. Runomis užrašyta: „ Čia ilsisi Antanina. Ji labai priešinosi – nenorėjo ilsėtis, bet, atidavusi žemes Kazlui, sutiko trumpam pailsėti. Pagarbiai. Kazlas. “
Pasirodo Siparis. Jis ant arklio. Siparis, susitikęs akis į akį su Kazlu, kuris paliko Angelę dėl Antaninos, o dabar ir nunuodijo, užkasė Antaniną į žemę, tik dėl gabalo žemės, kuris tęsėsi tik tiek kiek kojos neša ir akys mato. Ar dėl to gali būti nunuodytas žmogus, moteris, kuri dainavo, žiūrėjo į žvaigždes ir būdama geros nuotaikos tiesiog vizgindavo uodega?   Štai guli moteris, geroje nuotaikoje, vizgina uodegą, o Kazlas ima baslį, trenkia jai per galvą ir užkasa. Dėl žemės? Nesąmonė.
Siparis, kaip ir daugelis gyvų bei sveikų žmonių tokį Kazlo poelgį supranta, kaip pavojingą. Ką čia daug kalbėti?
-          Ei, Sipari, perduok linkėjimus Angelei ir pasakyk, kad aš jos laukiu, - šūkteli Kazlas.
-          Kaimietis, - nusipjauna Siparis.
Kazlo judesiai: išlaikyti, sotūs, apgalvoti. Kazlas, kaip ir visi turtėjantys vyrai vadinosi – naujasis  sarmatas.
Bet Siparis jo taip nevadino. Ką su juo kalbėti su šituo.. Kazlu?
Siparis neslepia, kad priglaudė Angelę savo oloje. Ir Antaniną būtų priglaudęs. Jam labai patiko Antaninos krūtinė. Nespėjo.
Siparis, kad išmaitintų skausmo prislėgtą Angelę, turėjo parsiduoti graikams.
Už duonos kąsnį ir už šviežią agurkėlį Siparis turėjo valandą sukti karuselę.
Karuselė sudarė keturios moterys, pririštos prie rato. Viskas buvo padaryta pagal graikų mitą. Siparis  įsikinkydavo į karuselę traukiančias lianas ir bėgdavo. Moterys vizgindavo uodegomis ir dainuodavo. Tai, be jokios abejonės, graikams patikdavo. Jie juokėsi iki žemės graibymo. Man tikrai nejuokinga.
 Po valandos graikai Sipariui atnešdavo duonos kąsnį ir agurkėlį.
Menkai apmokamas darbas lindo kariūnui Sipariui per gerklę.
-          Paklausyk, - kreipėsi Kazlas į Siparį. – Žinau apie tavo duonos kriaukšlę ir agurkėlį, todėl paklausyk manęs. Už tavo dorą ir didelę širdį noriu tau atsimokėti geru. Imk pusę žemės, kuri yra kiek kojos neša kiek akys mato. Viską per pusę. Naudokis. Sėk grūdą prie grūdo ir nešk savo derlių Angelei po kojomis.
-          Ar galiu neimti?   - tepaklausė Siparis.
-          Negali.
Parjoja Siparis į namus. Jį pasitinka dėl kažko susirūpinusi Angelė.
-          Dainuok, Angele, tu turi žemės, - mostelėjo ranka Siparis ir ... Angelė uždainavo. O prieš uždainuodama pati nepajuto kaip pavizgino uodega. Taip nežymiai.
Būtų laiminga pabaigą, bet Angelė tarė:
-          Sipari, aš laukiuosi nuo Kazlo vaiko. Ar man išeiti ar likti?