Prisirišimas

Buvau tavo sesuo, senas plikas paliegėli
Nuvalgytais dantimis, išsisukusiais rankų sąnariais,
Tiršta katarakta aptrauktomis akimis.
Dienų dienomis sekiodavau tave kadais,
Rinkau tau uogas, plaudavau baltinius,
Pirkau rašalą, plunksnas ir popierių,
Nešiau knygas, kvepiančias dažais tik iš spaustuvės.
Ir rašiau tavo rankraščius, nuo rašalo permirkusiais
Pirštais vakarais glostydavau tau galvą.
Auginau tavo vaikus. Ir buvau sesuo.

O žinai seni, tie rankraščiai... turbūt nepameni net jų.
Radau dar pernai pelių apgraužtus ir pelėsio, – dalį sudeginau.
Ir pamanyk, – jie – dega. O tu kur? Tas tavo žavesys,
Grakštumas, sąmojis, gilus pasaulio suvokimas?
Nuridenai lyg sunkią naštą nuo kupros savo žinojimus,
Nusiplovei šventuoju Nilo vandeniu,
It sukrimtai stebuklingą augalą, kuris padeda užsimiršti.

Kasryt vis aiškiau girdžiu, kaip Gango upė atiteka tavęs.
Drebančiomis rankomis atsiremi į lovūgalį,
Sušnarpšti amžinai užsikimšusia nosimi, nudelbi žvilgsnį į nieką.
Aš vis tau pledą atnešu, apkamšau kojas ir skaitau pasakas
Apie tai, kaip „jie ilgai ir laimingai... “