Be panikos išdursiu

Pasinersiu į jūras -
Nerimo, Ramybės.
Pasinersiu
į prisiminimus,
į šaltą, šiltą vandenį.
Pasinersim visi
ligi vieno -
į paniką
į vienumą.
Pasinersim
į naujus jausmus,
nuoskaudas -
į pirmus
mūsų kelius,
takelius -
rankomis, kojomis
įsikybę.

O nakčia,
paslapčia
mėnuliui
išnykus -
lėksim su traukiniais,
skrisim
su lėktuvais.
Susidraugausime
su žadintuvais,
anksti,
labai anksti -
prižadinę stovyklą,
prisiminimais
pasigersim
be panikos
visus išdursim...
Žvaigždės
kaip purienos
ir tu, parašiutu
nusileidi,
kelius parietus.

Ilgai norėsime
pusiaukelėje
nesustoti,
juoktis
ir kvatotis.
Norėsime aplenkti
jauną, seną stotį,
abejingumui, melui
be panikos
nepasiduoti.
O kaip gera skristi
su žaibais,
perkūnijom,
kaip gera skrendant -
juoktis ir kvatotis.
Kaip gera, gera
kada lyg elektra
nueina šiurpas -
sparnais ir kūnais.

Ir aš, užlaužiu
geidžiamą laukimą
ir likimą -
po perkūnais
lekia, bėga
traukiniai, lėktuvai.
moterys, vaikai
neužsičiaupia.
Dieną, naktį -
čirškia, kaip žiogai
žadintuvai.
Prisiminimai putlūs
kaip kūdikiai
pro šalį
jaunos, senos kojos
pajuda ir bėga -
trokšta begalybės
ir pūna, pūna,
kas ugny
nesudega.
Ir bunda
kelis šimtmečius
išgyvenus -
mano gatvė -
Ramygalos.

Pasinersim
į jūras - Nerimo,
Ramybės
ir ne pirmas
tai mėginimas.

Pasinersiu ir aš,
į jūrą - Nerimo,
Ramybės -
pasinersiu
toks pat, kaip jūs,
tik antrą kartą
gimes, miręs.
Ir aš, laikau Likimą
kaip veršiuką -
tėvo rankomis
sugnibęs.
Sakysiu,
kad ten buvau -
sustosiu,
apsistosiu
ir nepasiduosiu,
maniau, gyvenau,
ilgai buvau
toks artimas ir savas
kaip akmuo
be jokios gynybos.