Pusiau bedieviškas

Nemoku melstis žodžiais surašytais,
Kaskart tą patį šnabždant Dievui į ausis.
Dangus toks atviras,
Žodžius aplenkia mintys,
Net nežinai, ką jos Aukščiausiam pasakys
Ir kaip sutiks Jis maldą taip vėluojant.
Todėl ir aš sakau:
- Aukščiausiasis, nepyk,
Kad mintyse greitesnis negu maldoje,
Atėjus amžinybės paprašys
Ne mano žodžiais, ne.
Todėl girdėk mane minty
Ir pamatyki, kaip va toks,
Pusiau bedieviškas atrodau.