Apie likimus

Vėtros plėšos
skėryčiojas
lyg apraudotų
pasikorusį,
o aš, kaip kopūstas
nuo šalčio
susitraukės
ir susigūžęs,
panašus
į lapų,
sniego griūžtę.
Pakviesiu
į svečius
žiemą,
kaip snaigę
blizgančią,
kaip kūdikio
klyksmą.

Ir žvengia
po šaltais lašais
mano vienišas
arkliukas,
o miškai
liepsnoja, čeža, žvilga
ir storos medžių sienos
lyg būtų ne lapais,
o pinigais
išklijuotos.
Ir bunda
mūsų pasaulis -
alkanas ir juodas
ir merkia akį
mėnulis
lyg žiburėlis žvairas,
o žvaigždės
ir jų galaktikos,
lyg šernai,
lyg kiškiai -
pamiškėmis liuoksi.

Vėtros plėšos,
skėryčiojas,
o lapai krečia
surūdijusį švelnumą,
prakalbintus medžius
net gelsvesnius
ir už saldžiausią medų.
Šitiek vėjų -
nenoriu,
kad laukai, miškai
nubluktų
ir sumažėtų -
žemėje
stebuklų.

O aš, susitraukęs
ir susigūžęs,
tarsi tarp švendrių
ir akmenų -
įstrigęs vaikinas.
O ten, kur mūsų norai
pasislėpę -
tarp šviesos
ir tylos -
sutrupėjo, surūdijo
mūsų meilės
ir miega mūsų spaliai,
ir gegužiai
ir ant šakų
supasi -
skaudžiai balti
kantrūs ir išdidūs
lyg popieriniai -
žaisliukai -
lyg mūsų kūdikiai,
ir stovi paminklai
išvengę  mirties
ir maro -
mūsų kryžiai
iš akmens
ir iš marmuro -
lyg mūsų likimai,
mūsų likimai
ir aš, rašau eilėraštį
apie mūsų likimus.