Per gyvenimo mirksnį

Prisipildo galva
karšto karščio
ir varva nuodai
per gyvenimo mirksnį
į tuščią skrandį.
Nekenčiu ant akių
juodo tvarščio,
tegu skausmas
per gyvenimo mirksnį
kaip žuvėdra skrenda.

Ir spurda
per gyvenimo mirksnį
nutolęs
Mirties naguos
įkliuvęs
įkirus,
šlikštus Demonas
ir Mirtis,
per gyvenimo mirksnį
susikūprinus
slenka patvoriu,
o kažkas ir man
iš sudegusių namų
pabėgti pataria,
ir mane
dieną, naktį seka -
Demonų akys
įdėmios,
o Mirtis,
per gyvenimo mirksnį
ir vandeniu šlakstos
ir purvu drabstos
apdrabstytos
sniegu
ir krauju
lapų dėmės -
geltonos, raudonos.

Ir kibo
per sekundės mirksnį
mano gyvybė
ant siūlo galo
o Mirtis šaipos
pasigrobus Demonus,
tarsi mano
likimą žiaurų,
bet nusileidęs
iš anapus
ir nustebęs Angelas
paglosto
ir mano aurą
ir vyno,
o ne nuodų
už dešimtuką
išgerti pasiūlo.

Ir mano
prakeiktas skausmas
per sekundės mirksnį
kaip žuvėdra skrenda
ir kaip erelis
į purviną sniegą
susminga
mano Likimas
ir baigias
tas ilgas
į Mirtį lėkimas.
Ir aš, brendu,
per akimirkos mirksnį
pusnynais
pušynais
beržynais
užsimetęs
ant pečių
varganą skrandą
ir glaudžias
prie manęs Mirtis
kaip jauna laborantė
ir aš, kaip jaunas
vaikinas
žiūriu į debesų laivus,
o už langų lyja
ir vis dar dairaus,
laukiu Prano -
Likimui skirto svečio
ir merkias
iš džiaugsmo
mano akys
pačios, plačios, plečias
Ir nesvarbu
užeis svetys,
anas, ar tas -
Likimui skirtus
juodraščius
ir švaraščius
suras ir prisiglaus
prie mano
maištingos kūrybos -
lyg prie karšto pečiaus.