Geneliui kalant sausą pušį

Žinau, kad kas svarbiausia – bus,
Nors savyje prie šimtmečio palinkęs,
Nėra prasmės skaičiuoti būsiančius metus -
Žiūriu į debesis - laivus,
Jau išplukdys kuris.
Ne taip svarbu – anas ar šis.

Matau: jau ir lietus už lango lyja,
Kadais išsprogę medžiai pameta lapus.

Nelyk, lietau!
Rudens kašte nedaug kas gali augti -
Gal grybas dar, netikusiai vėluojantis į savo laiką -
Skubėk į žiemą, baltas būk,
O ne ištižusiu purvu drabstykis.

Beje, ir aš dar vis dairaus
Žmogaus likimui skirto paskutinio svečio.
O! neaplenk, Mirtie, kaip Jėzaus Kristaus. -
Užtruko laikas –
Laukiu
Manydamas,  kad gal ir vyturys į dangų spės sugrįžt
Geneliui kalant sausą pušį.
Ačiū.