Tėvų karalystėje

Namuos
nieko gyvo
nerandu
ir ima
prie slenkščio
akmenys samanoti.
Ruduo, vanduo
tėvų karalystėje,
o kiek šimtmečių,
o kiek randų?
Krinta lapai
gelsvi, rausvi,
spalvoti
ir girdis iš tolo
laukai, miškai
vaikų sugalvoti
bet tą, mažytę saulę,
bet tą, mažytę votį...

Nuo stogų
lašai krinta
ir sukasi saulė
rudenio ritmu
ir norisi
tėvų karalystėje
senuos tėvų namuos
atsipūsti,
noris paragauti
kaimiškų obuolių,
kriaušių, morkų,
kopūstų -
nors buvo
sunku apleist
mieste būstą -
išėjus
iš dangiškų
namų.

O nubraukęs
saulės ašaras
tėvų kapus
aplankyt įsigeisiu.
Kapai priartėja,
tolsta,
o mūsų namai
mąžta.
O laikas slopina
visas aistras
ir geismą
ir regiu
prie verkiančių
saulės akių
lyg lietaus ašarą
lyg žvirbliuką
susisukusį
lizdelį - geismą.

Rodos
sugrįšim
į tėvų namus
į tėvų karalystę
dviese
ir prisiminsim
dieną šviesią
ir ant kapų
užtrauksim
liūdną giesmę
ir sumaišysim
su šia žeme -
aistras ir geismą.

Krinta lapai
gelsvi, rausvi,
spalvoti.
Apie akmenis
apie tėvų karalystę
apie tėvų namus
imu galvoti,
o tie kaip vaikai
ima, ir pradeda raudoti,
ir aš, tyliai raudu
užgavęs skaudžią votį
ir kyla
mano balsas
į dangų,
kaip šuns -
graudus
ir savotiškas.