Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai išgirdau aršų lojimą buvo dar naktis. Šunys kieme draskėsi it pašėlę. Trys duslūs smūgiai į duris nuaidėjo per visą trobą pažadindami visus dar neišplėštus iš miego. Atidžiai sekiau kiekvieną krepštelėjimą. Gretimame kambaryje sugirgždėjo lova - tai tėvas kėlėsi ir sunkiais žingsniais artėjo durų link.
- Kas ten? – riktelėjo jis prikimusiu balsu.
Atsakymo neišgirdau, bet raktas kaipmat trakštelėjo. Laukiau. Durys atsivėrė ir užsivėrė, bet šviesa viduje neužsižiebė ir neišgirdau trepsint batais prie slenksčio. Keista. Dar nebuvo taip, kad tėvas nepakviestų atėjusiojo vidun. Slinko minutės, kiemsargiai nustojo skalyti, o balsų vis nesigirdėjo.  Pamažu tyla pasiglemžė mano budrumą ir aš nugrimzdau.

*

Miegojau nebeilgai. Pajutau kaip kažkas nutvėręs už peties mane purto. Šiek tiek praplėšusi vieną akį pamačiau virš manęs pasilenkusį tėvą. Tik retais atvejais jis ateidavo mane kelti iš patalo ir dažnai ne pačiu maloniausiu reikalu.
- Kas atsitiko? – paklausiau susiriesdama į kamuoliuką. – Dar neprašvitę.
- Kelkis. Renkis. Turiu tau užduotį, - niūriai tarė ir išėjo iš kambario.
Kai tėvas turėdavo man ne darbą, o užduotį iškart suprasdavau, apie ką kalbama. Tai buvo lyg jo sutartinis ženklas, kad iškart pasiruoščiau. Apgraibomis išslinkau laukan. Jis laukė manęs prie durų.
- Einam į sodą, - tarė kažkokiu gūdžiu mąsliu balsu.
Drėgna. Pažeme slinko rūkas. Prie kampinės obels jis sustojo, pasilenkęs pakėlę obuolį, brūkštelėjo jį porą kartų į marškinių skverną ir godžiai atsikando. Stovėjau šalia ir žvelgiau į rytus. Diena nenoromis brėško.
- Tėti, - atsargiai kreipiausi, - ko tyli? Kas nors atsitiko? Kas šiąnakt buvo atėję?
Jis suraukė kaktą.
- Gali būti, - lėtai ištarė, - kad mudviems iškilo pavojus.
- Koks pavojus? Kodėl mudviems?
- Buvo užsukęs draugas. Jis perspėjo, kad į miestą atvyko kažkoks mokslinčius, skelbiąs, kad egzistuoja pavojingi ir nenuspėjami padarai gyvenantys tarp žmonių, kaip vieni iš jų ir galintys pasiversti visokiausiais gyvūnais. Jis pasivadino Valytoju ir paskelbė turįs kažkokį naują prietaisą, kuriuo gali susekti, o po to sunaikinti piktąsias dvasias, įsikūnijusias tuose padaruose. Jei tai, ką jis sako – tiesa, mums gali iškilti rimtas pavojus. Turime būti ypač budrūs.
- Nori pasakyti, kad tie padarai esame mes? Kažkokia nesąmonė, juk mes nesame... piktosios dvasios, - paskutinius du žodžius ištariau ganėtinai vaizdingai. Tai atrodė taip kvaila ir neįtikinama.
- Ilze, - sudraudė mane, - čia ne juokai. Net jei mes nesame tokie, kaip tas Valytojas teigia, pavojus nesumažėja. Mes ne žmonės ir to jau gana, kad taptume pavojingais padarais, kuriuos būtina išnaikinti.
- Skamba prastai, - vyptelėjau ir tada man toptelėjo. - Tėve, o iš kur jis žino apie mus? Ir kas tas draugas, kur tave perspėjo?
- Adolfas toks kaip mes, sugeba keisti pavidalą. Pažįstu jį daug metų. Gyvena netoli miesto, todėl greičiau ir sužinojo naujienas. O tas, - jis sumostagavo rankomis, - Valytojas -  nežinia. Gal kada buvo vieną iš mūsų sutikęs netinkamomis aplinkybėmis, gal dar kas... Esmė ta, kad žino, o tai jau labai negerai.
- Aha...  Negerai... Bet, kokią užduotį man turi?
Tėvo veidas dar labiau apsiniaukė. Nuleidęs akis į šlapią žolę po kojomis jis giliai atsiduso ir  tarė:
- Turiu tave pasiųsti į miestą. Žinau, po to, ką papasakojau atrodo ne kokia mintis, bet būtina sužinoti su kuo turime reikalą. Kils mažesnis įtarimas jei vyksi tu. Smalsi mergina geriau nei smulkmenų klausinėjantis pusamžis kaimietis. Be to šiandien bulviakasis pas Juozapą, žadėjau nuarti.
- Bet... O kodėl negalėjai paprašyti draugo?
- Jei sakau, kad reikia, vadinasi reikia. Jis turi savų reikalų. Išvyk pakilus saulei. Tik šįkart būk ypač atsargi. Velnias žino, kokį aparatą tas bjaurybė turi. Gal gali susekt mus per kilometrą.
Linktelėjau, duodama suprasti, kad viskas aišku.
- Tai viskas, Ilze. Eik, negaišk. Aš dėl visa ko  įrengsiu dar keletą spąstų.

*

Glosčiau padūkusią jauną kalę, pririštą patvory, prie senos kriaušės. Buvau jai atnešusi kaulų, likusių nuo vakar pietų. Mainykimės drauguže, - šnabždėjau jai, - maistas už porą plaukelių. Kasiau jai paausį, glosčiau nugarą, tada staiga stabtelėjusi nepastebimai peštelėjau kailį. Šuo cyptelėjęs atšoko atgal.
- Vėl rauni Anglies plaukus? – pastebėjo mano veiklą tėvas vesdamas per kiemą bėrį. – Ar ne per dažnai? Kaimynai jau skundėsi, kad šuva nepririštas laksto.
Nespėjau atsakyti. Barškindama tuščiais kibirais iš tvarto išlindo samdinė tebetrindama užmiegotas akis. Tėvas tik numojo ranka. Esą, velniai tave nematė.
Gniauždama delne tuos kelis išrautuosius plaukus išskubėjau iš kiemo. Mano išeiginiai batai visai nederėjo prie patižusio keliuko, tad greit peršokau griovį ir prasibroviau per karklus į tamsų mišką. Nubraukusi nuo veido voratinklius, pirštais atsargiai suėmiau delne gulinčius juodus plaukelius ir suvyniojusi juos į nosinaitę įsikišau į lietpalčio kišenę tuo pačiu išsitraukdama kregždės plunksną. Prisiminiau, kaip vargšelė pernai įskrido į daržinę ir blaškėsi nerasdama kelio atgal kol nulūžo sparnas. Su tėvu išsirovėme po kelias plunksneles. Laikiau jas dėželėje ant spintos svarbiems reikalams. Pavarčiau slidžią tviskančią plunksną rankoje, tada giliai iškvėpiau, nusipurčiau visas pašalines mintis, užsimerkiau ir brūkštelėjau ja sau per lūpas. Nedidelis elektros išlydis ir aš jau plasnojau mažais sparniukais. Tik kelios rudos, žalios ir baltos plunksnelės ant sparno, žyminčios mano drabužius, išdavė, kad aš netikra kregždė.
Viršuje šmėžavo nedidelis plotelis dangaus. Reikėjo skristi kol manęs nepastebėjo koks vanagas ar dar kas, tad nėriau aukštyn stengdamasi neišsitėkšti į kokią šaką.

*

Skrosdama dangų aštriais sparnais ant kalvos dunksantį miestą pasiekiau greičiau nei buvau suplanavusi. Ir jokių vanagų pakeliui nesutikau, tik užsižiopsojusi į gražų vaizdą iš viršaus vos neatsitrenkiau į ramiai sau sklandantį gandrą. Atsargiai nusileidau ant primos erdvesnėje vietoje pasitaikiusios tvoros. Regis, kregždės ant jų įprastai netupi, tad apsidairiusi ar nėra kokių pašalinių akių suskubau atgauti savo tikrąjį pavidalą.  Greitai susiglosčiau išsidraikiusius plaukus, brūkštelėjau batus per rasotą žolę ir patraukiau turgaus aikštės link. Jei kur ir galėjau greitai sužinoti naujienas tai tik ten.
Bet štai eidama pro bažnyčią pastebėjau didelį ant durų šviečiantį plakatą. Priėjusi pamačiau stambų užrašą, kuris skelbė:
„Valytojas išgelbės jus nuo piktųjų dvasių! Padėkite jam susekti ir sunaikinti padarus! “
Žemiau mažesnėmis raidėmis buvo surašyti punktai, padedantys atpažinti mūsiškius. Susiraukiau. Pakankamai taiklūs pastebėjimai. Taip ir kilo ranka nuplėšti tą paklodę. Nužingsniavau šurmulio link. Šeštadienio rytą turguje žmonių kaip skruzdėlyne. Visi kažkur skuba, tempia pirkinius, derasi bei, žinoma, dalinai gandais ir naujienomis. Įsimaišiau tarp jų dairydamasi, ką čia pakalbinti.
Už vieno dešromis ir kumpiais nukrauto prekystalio atsirėmęs į stoginės siją stovėjo išstypęs vaikis. Jis rūpestingai nuo gabalėlio pjovė lašinius, dėjo į burną ir godžiai kramtė. Priėjusi linksmai pasisveikinau.
- Labas rytas, panele. Gal norėtumėt ką nusipirkti? – sujudo užkalbintas ir įgrūdo lašinius giliai į švarko kišenę.
Numykiau apžvelgdama mėsa nukrautą stalą ir lyg tarp kitko pasiteiravau ar negirdėjo apie į miestą atvykusį kažkokį Valytoją. Vaikis man papasakojo daugmaž tą patį, ką jau buvau ryte girdėjusi iš tėvo.
- O kas tai per daiktas, kuriuo jis žada susekti tuos baisius padarus? – tikėjausi, kad tai ne visos jo žinios.
- Niekas nematė. Bet girdėjau, kad prietaisas parodo jei pusės kilometro spinduliu  yra vienas iš tų.
- Gal dar girdėjai kur pirmiausia ruošiasi jų ieškoti?
- Jis sakė patikrinsiąs miestą ir visus kaimus, o tada keliausiąs toliau.
Jau ruošiausi klausti kiek tas Valytojas žada čia užtrukti, bet priėjo pora galimų pirkėjų ir vaikis nusisuko. Nedelsdama pasišalinau, nusprendusi susirasti kokią plepią bobutę.
Nardydama tarp žmonių pastebėjau susibūrimą. Kažkas garsiai šūkavo, bet per šurmulį negalėjau aiškiai girdėti. Prasibroviau šiek tiek arčiau.
- Visi būkit budrūs! – pamačiau vyrą pasilypėjusį ant kažko aikštės viduryje. – Čia, tarp jūsų, yra padaras! Padėkit jį sugauti ir jums bus atlyginta! Apsidairykite aplink! Jis keičia pavidalus!
Kostiumuotas barzdočius rankoje laikė kažkokį apvalų metalinį daiktą. Matyt, Valytojas su tuo prietaisu. Tylomis nusikeikiau. Buvo pats metas namo. Pasinaudojusi sukeltu triukšmu traukiausi į pakraštį.
- Jis tolsta! – išgirdau šaukiant ir minia akimirksniu sujudo.
Greit įsmukau į tuščią gatvelę už kampo ir drebančiais pirštais išvyniojau nosinaitę stengdamasi neišbarstyti plaukų.
Reikėjo plunksną pasilikti grįžimui, graužiau save bidzendama grindiniu tolyn nuo aikštės. Besitrankanti krūtinėje baimė skatino bėgti neatsigręžiant, bet lyg paskui katę skutantis šuva tądien būtų atkreipęs per daug dėmesio. Kelias iš miesto atrodė tolimas kaip pasaulio kraštas. Tegu jį velniai tą Valytoją. Vos tik riksmai nutolo šuoliais pasileidau žemyn į pakalnę.
2011-08-19 17:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-07 15:22
Lengvai
p.p.s. taip užsimaniau tų lašinių....eeet
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-07 15:21
Lengvai
gūdžiu mąsliu balsu.  - tas gūdus balsas sukėlė šypseną;
Mano išeiginiai batai visai nederėjo prie patižusio keliuko, tad greit peršokau griovį ir prasibroviau per karklus į tamsų mišką - nes miške išeiginiai batai dear???
graužiau save bidzendama grindiniu tolyn nuo aikštės. - nesupratau, už ką Ilzė save graužė?

Neskaičiau apačioj esančių komentarų, tad gal kartuosiuos, persiprašau iš anksto, jei taip.

Trūksta išsamesnio aplinkos paveikslo, norėtųsi žinoti, ar be tėvo ir Ilzės yra ir kitų šeimos narių, norėtųsi žinoti, kiek Ilzei metų ir kokios spalvos jos plaukai - ne tiesiogiai to, bet, manau, mano mintį supratoto, šypt. Einu skaityti toliau.

p.s. 4 nuo manęs, nes sudomino ir tikiuosi toliau esant atsakymus mano klausimams
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-09-21 15:37
St Sebastianas
Negaliu sakyti, kad kūrinys labai užkabino. Iš kitos pusės žiūrint, nekilo noras jo vadinti tekstu, o tai jau neblogai. Šiaip norėtųsi didesnio kontakto su pagrindiniu personažu. Vis dėl to pasakojama iš jo pozicijų, tačiau jis pats nelabai jaučiasi. Norėtųsi daugiau sužinoti apie jo pasaulėjautą, pasaulėžiūrą. Keli taikliai parinkti sakiniai apie personažą gali pasakyti ne mažiau nei dosje. Na, tarkime: "Pakelėje stovėjo medis išsiskėtęs kaip senas ant galvos stovintis pederastas. Prie jo šaknų pastebėjau moters skeletą." Iš karto galime pasakyti, kad personažas yra homofobiškas, tačiau mylinti gamtą, nes pirmiau pastebėjo medį, o ne skeletą. Be to, pasakotojas turi medicininį išsilavinimą, nes sugeba atskirti moterišką skeletą nuo vyriško. 

Pati idėja apie keičiančius išvaizdą personažus nėra itin nauja, tačiau jei bus tinkamai įgyvendinta, tai kodėl gi ne? Žinoma, man visada kiek kreivai atrodė, kai žmogus pasiverčia gerokai mažesniu arba gerokai didesniu padaru. Net supresavus žmogų iki kregždės gabaritų vis tiek turėsime keliasdešimties kilogramų svorio kregždutę. Čia mano, kaip mokslinės fantastikos gerbėjo požiūris.:]

Tikiuosi, kad tai nebus dar vienu neužbaigtu kūriniu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-30 20:05
vilnis
Man patiko, tik kiek neaiškumų -kas tai per dvi asmenybės(tėvas ir duktė)gal pradžioje reikėjo papilti kelias detales. Suprantu, kritikuoti lengviau nei rašyti pačiai, bet svetimame darbe geriau pastebimos klaidos. Visumoje intriga yra ir laukiu tęsinio
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-25 15:48
PrieshaS
Na, gyveni žmogus ir mokaisi. Išties daug gerų patarimu ir sužinojau daug to ko ankščiau net neįsivaizdavau.
Ypač dėkui Aurimui'z ir Meškiukui, manau šie patarimai pravers netik Zefyrai, bet ir daugumai kitų ypatingai naujokams. (pvz man :D )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-24 07:17
Damastas
"...pamačiau vyrą pasilypėjusį ant kažko aikštės viduryje. – Čia, tarp jūsų, yra padaras![...]
Kostiumuotas barzdočius rankoje laikė kažkokį...."

Labai jau tirsta KAZKOKIU reiskiniu. Bet tekstas daugmaz skaitomas, intriguojantis kazkiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-22 11:03
Aurimaz
"kiemsargiai nustojo skalyti" - man ši vieta LABAI patiko savo šmaikštumu ir humoru. Fantastiška.
Kalba poetiška, vaizdinga. Smagumai užsibaigia ties tėvo ir dukros dialogu - labai netikroviškai pateikta pati idėja. Turint galvoje, kad vėliau veikėja verčiasi kregžde, jai neturėtų kilti pernelyg daug klaustukų dėl "tokių, kaip mes". Bet kyla. Autorė neapsisprendė, ką kas žino ir privalo žinoti kaip savaime suprantamus dalykus, kurie nutylimi. Nutylėjimai yra svarbi realybės dalis. Per daug papasakosi - nepatikės. Visada geriau pasakyti per mažai ir pridėti likutį kokiais nors įvykiais, negu pradžioje papilti litaniją apie pasaulio sandarą.

Sudėtinga nustatyti laikmetį. Pradžioje maniau, kad kalbama apie viduramžius, "bet šviesa viduje neužsižiebė" ir kilo mintis, kad įsižiebti gali nebent kažkas modernaus. O mieste pasitiko plakatai. Klausimas - spausdinti "Canon'u" ar piešti dvarininko išlaikomo dailininko? Labai trūksta miesto aplinkos detalių. Aišku, tai gali būti nestandartinis pasaulis, kuriame susimaišiusios viduramžių ir modernaus pasaulio detalės, tačiau tam turi būti paaiškinimas. Daug dažniau pasitaiko konkretus laikmetis su savo atributais. Tad kokie čia būtų tie atributai?
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-22 10:47
Zefyra
Matyt per ilgai nerašiau ir žodžiai nesilieja taip lengvai kaip norėtųsi. Paisyti skaitytojo irgi panašu, kad nelabai moku :) kai pati turiu viziją sunku skaityti ir suprasti kas kitam galėtų būti neaišku (dar nežinau kaip išspręsti šią bėdą).

Dialogai akivaizdu kad ne mano stiprioji pusė. Ir šiaip net nežinau kas galėtų būti mano stiprioji pusė :D

Dėl priešistorės kažkodėl norisi nesutikti. Argi ji jau tokia būtina ir nenuginčijama?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-22 09:59
Meškiukas
Idėja tokia pusė velnio ir trečdalis kipšo. Pateikimas - tu taip nusprendei, reiškia taip ir tūri būti, tačiau man norėtųsį kai ką keisti.
Tik pasakojimo stilius tai gerokai apkramtytas ir išspjautas - "Aš atsikėliau. Pasakiau, kad einu į miestą. Mane pačiupo. Bėgau". Sakiniai beveik neturi perėjimų. Čia kaip naujai nudažyta siena - viena linija vieno atspalvio, o kita- kito. Ir niekas jų nejungia, nes spalvos skirtingos. Per daug greitai norėjai papasakoti apie susidūrimą su Valytoju, tad paskubomis aprašei kelionę ir iškart griebei to, kas tau atrodė linksmiausia, nepaisydama skaitytojo.
Dialogai - manai, kad taip šnekėtų du artimi žmonės? Du ne artimi žmonės? Žmonės?
Mintį turi, galvoje susideliojai kas ir kaip, tačiau pateikti neišėjo taip, kaip matai. PRiešistorės net nėra, tad tenka kankintis ir skaityti, kol pagaliau supranti, kad kažkas ne taip su herojais. Juk pradžioje galėjai numesti keletą detalių, kurios parodytų jų išskirtinumą.
Valytojas - sakykim gyvena du žmonės, kurie peri auksinius kiaušinius. IR sužino, kad mieste yra žmogus, kuris užuodžia žmonės, dedančius auksinius kiaušinius. Taigi - ar tau atrodo logiška, ka tie du žmonės puola bėgti į miestą, aiškintis kas ir kaip? Man tai iš tikrųjų nelabai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-21 22:10
Zefyra
Cloudy, taip ir pagalvojau kad primins true blood, bet jie kitaip keisdavo pavidalus ir ju nebuvo galima niekaip atskirti nuo paprastu gyvunu. Taigi, panasumas tik toks kad gali keisti pavidalus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-21 22:01
Cloudy
Lengvai susiskaitė, bet labai jau greit viskas užsibaigė. Norėtųsi didesnės intrigos. Šiaip veikėjai (pavidalo keitimas) paimti iš serialo "True blood", todėl originalumu nepasižymi. Na įpaišyti į kitokią aplinką gal įdomiau atrodys. Sėkmės kūryboje. Laukiu antros dalies. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-21 21:53
PrieshaS
Labai patiko, vienas didelis minusas tik tai, kad norisi dar :)
Sekmes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-21 21:42
Mil2kas
Naaa... man patiko :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-21 18:54
innuendo
Įdomiai ir sklandžiai.
Puiku!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-20 17:04
Zefyra
vidurkį? tai taip išeina kad geriau nei vidutiniškai? matysim ką kiti komentatoriai pasakys šiuo klausimu :D

dėl kapoto stiliaus sutinku. parašiau ir pagalvojau kaip čia nuskambės šitie mano trumpi sakinukai... Kame dar kapotumas nežinau. Apšvieskit, jei kas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-20 17:01
Artur Wilkat
Stilius labai kapotas, bet idėja tikrai labai, labai nebloga.
Žiūrėsim kas iš to išeis.
Tiesa, - rašykų vidurkį aplenkėt kilometru:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-20 11:59
Zefyra
komentaras už komentarą gavosi. :) Ačiū už nuomonę. Žinau, kad pas mane nestebuklai, bet vis kažkas :) Matysim kas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-20 11:46
Mėlynojus
Labai įdomu ką autorei pavyks iš šio kūrinio išspausti, o jei pavyks, tai kiek?
Pirmoji valytojo  dalis turi tą kabliuką verčiantį laukti tęsinio. Stilius  geras, skaityti netrukdo.
Man, eiliniui skaitytojui, šis lengvas kaip plunksnelė kūrinys pasirodė visai įdomus, bet kažko jame pritrūko (kritikai žinos).
Kad ir kaip būtų, laukiu kitos dalies :)
Sekmės kūryboje;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą