Kai išgirdau aršų lojimą buvo dar naktis. Šunys kieme draskėsi it pašėlę. Trys duslūs smūgiai į duris nuaidėjo per visą trobą pažadindami visus dar neišplėštus iš miego. Atidžiai sekiau kiekvieną krepštelėjimą. Gretimame kambaryje sugirgždėjo lova - tai tėvas kėlėsi ir sunkiais žingsniais artėjo durų link.
- Kas ten? – riktelėjo jis prikimusiu balsu.
Atsakymo neišgirdau, bet raktas kaipmat trakštelėjo. Laukiau. Durys atsivėrė ir užsivėrė, bet šviesa viduje neužsižiebė ir neišgirdau trepsint batais prie slenksčio. Keista. Dar nebuvo taip, kad tėvas nepakviestų atėjusiojo vidun. Slinko minutės, kiemsargiai nustojo skalyti, o balsų vis nesigirdėjo. Pamažu tyla pasiglemžė mano budrumą ir aš nugrimzdau.
*
Miegojau nebeilgai. Pajutau kaip kažkas nutvėręs už peties mane purto. Šiek tiek praplėšusi vieną akį pamačiau virš manęs pasilenkusį tėvą. Tik retais atvejais jis ateidavo mane kelti iš patalo ir dažnai ne pačiu maloniausiu reikalu.
- Kas atsitiko? – paklausiau susiriesdama į kamuoliuką. – Dar neprašvitę.
- Kelkis. Renkis. Turiu tau užduotį, - niūriai tarė ir išėjo iš kambario.
Kai tėvas turėdavo man ne darbą, o užduotį iškart suprasdavau, apie ką kalbama. Tai buvo lyg jo sutartinis ženklas, kad iškart pasiruoščiau. Apgraibomis išslinkau laukan. Jis laukė manęs prie durų.
- Einam į sodą, - tarė kažkokiu gūdžiu mąsliu balsu.
Drėgna. Pažeme slinko rūkas. Prie kampinės obels jis sustojo, pasilenkęs pakėlę obuolį, brūkštelėjo jį porą kartų į marškinių skverną ir godžiai atsikando. Stovėjau šalia ir žvelgiau į rytus. Diena nenoromis brėško.
- Tėti, - atsargiai kreipiausi, - ko tyli? Kas nors atsitiko? Kas šiąnakt buvo atėję?
Jis suraukė kaktą.
- Gali būti, - lėtai ištarė, - kad mudviems iškilo pavojus.
- Koks pavojus? Kodėl mudviems?
- Buvo užsukęs draugas. Jis perspėjo, kad į miestą atvyko kažkoks mokslinčius, skelbiąs, kad egzistuoja pavojingi ir nenuspėjami padarai gyvenantys tarp žmonių, kaip vieni iš jų ir galintys pasiversti visokiausiais gyvūnais. Jis pasivadino Valytoju ir paskelbė turįs kažkokį naują prietaisą, kuriuo gali susekti, o po to sunaikinti piktąsias dvasias, įsikūnijusias tuose padaruose. Jei tai, ką jis sako – tiesa, mums gali iškilti rimtas pavojus. Turime būti ypač budrūs.
- Nori pasakyti, kad tie padarai esame mes? Kažkokia nesąmonė, juk mes nesame... piktosios dvasios, - paskutinius du žodžius ištariau ganėtinai vaizdingai. Tai atrodė taip kvaila ir neįtikinama.
- Ilze, - sudraudė mane, - čia ne juokai. Net jei mes nesame tokie, kaip tas Valytojas teigia, pavojus nesumažėja. Mes ne žmonės ir to jau gana, kad taptume pavojingais padarais, kuriuos būtina išnaikinti.
- Skamba prastai, - vyptelėjau ir tada man toptelėjo. - Tėve, o iš kur jis žino apie mus? Ir kas tas draugas, kur tave perspėjo?
- Adolfas toks kaip mes, sugeba keisti pavidalą. Pažįstu jį daug metų. Gyvena netoli miesto, todėl greičiau ir sužinojo naujienas. O tas, - jis sumostagavo rankomis, - Valytojas - nežinia. Gal kada buvo vieną iš mūsų sutikęs netinkamomis aplinkybėmis, gal dar kas... Esmė ta, kad žino, o tai jau labai negerai.
- Aha... Negerai... Bet, kokią užduotį man turi?
Tėvo veidas dar labiau apsiniaukė. Nuleidęs akis į šlapią žolę po kojomis jis giliai atsiduso ir tarė:
- Turiu tave pasiųsti į miestą. Žinau, po to, ką papasakojau atrodo ne kokia mintis, bet būtina sužinoti su kuo turime reikalą. Kils mažesnis įtarimas jei vyksi tu. Smalsi mergina geriau nei smulkmenų klausinėjantis pusamžis kaimietis. Be to šiandien bulviakasis pas Juozapą, žadėjau nuarti.
- Bet... O kodėl negalėjai paprašyti draugo?
- Jei sakau, kad reikia, vadinasi reikia. Jis turi savų reikalų. Išvyk pakilus saulei. Tik šįkart būk ypač atsargi. Velnias žino, kokį aparatą tas bjaurybė turi. Gal gali susekt mus per kilometrą.
Linktelėjau, duodama suprasti, kad viskas aišku.
- Tai viskas, Ilze. Eik, negaišk. Aš dėl visa ko įrengsiu dar keletą spąstų.
*
Glosčiau padūkusią jauną kalę, pririštą patvory, prie senos kriaušės. Buvau jai atnešusi kaulų, likusių nuo vakar pietų. Mainykimės drauguže, - šnabždėjau jai, - maistas už porą plaukelių. Kasiau jai paausį, glosčiau nugarą, tada staiga stabtelėjusi nepastebimai peštelėjau kailį. Šuo cyptelėjęs atšoko atgal.
- Vėl rauni Anglies plaukus? – pastebėjo mano veiklą tėvas vesdamas per kiemą bėrį. – Ar ne per dažnai? Kaimynai jau skundėsi, kad šuva nepririštas laksto.
Nespėjau atsakyti. Barškindama tuščiais kibirais iš tvarto išlindo samdinė tebetrindama užmiegotas akis. Tėvas tik numojo ranka. Esą, velniai tave nematė.
Gniauždama delne tuos kelis išrautuosius plaukus išskubėjau iš kiemo. Mano išeiginiai batai visai nederėjo prie patižusio keliuko, tad greit peršokau griovį ir prasibroviau per karklus į tamsų mišką. Nubraukusi nuo veido voratinklius, pirštais atsargiai suėmiau delne gulinčius juodus plaukelius ir suvyniojusi juos į nosinaitę įsikišau į lietpalčio kišenę tuo pačiu išsitraukdama kregždės plunksną. Prisiminiau, kaip vargšelė pernai įskrido į daržinę ir blaškėsi nerasdama kelio atgal kol nulūžo sparnas. Su tėvu išsirovėme po kelias plunksneles. Laikiau jas dėželėje ant spintos svarbiems reikalams. Pavarčiau slidžią tviskančią plunksną rankoje, tada giliai iškvėpiau, nusipurčiau visas pašalines mintis, užsimerkiau ir brūkštelėjau ja sau per lūpas. Nedidelis elektros išlydis ir aš jau plasnojau mažais sparniukais. Tik kelios rudos, žalios ir baltos plunksnelės ant sparno, žyminčios mano drabužius, išdavė, kad aš netikra kregždė.
Viršuje šmėžavo nedidelis plotelis dangaus. Reikėjo skristi kol manęs nepastebėjo koks vanagas ar dar kas, tad nėriau aukštyn stengdamasi neišsitėkšti į kokią šaką.
*
Skrosdama dangų aštriais sparnais ant kalvos dunksantį miestą pasiekiau greičiau nei buvau suplanavusi. Ir jokių vanagų pakeliui nesutikau, tik užsižiopsojusi į gražų vaizdą iš viršaus vos neatsitrenkiau į ramiai sau sklandantį gandrą. Atsargiai nusileidau ant primos erdvesnėje vietoje pasitaikiusios tvoros. Regis, kregždės ant jų įprastai netupi, tad apsidairiusi ar nėra kokių pašalinių akių suskubau atgauti savo tikrąjį pavidalą. Greitai susiglosčiau išsidraikiusius plaukus, brūkštelėjau batus per rasotą žolę ir patraukiau turgaus aikštės link. Jei kur ir galėjau greitai sužinoti naujienas tai tik ten.
Bet štai eidama pro bažnyčią pastebėjau didelį ant durų šviečiantį plakatą. Priėjusi pamačiau stambų užrašą, kuris skelbė:
„Valytojas išgelbės jus nuo piktųjų dvasių! Padėkite jam susekti ir sunaikinti padarus! “
Žemiau mažesnėmis raidėmis buvo surašyti punktai, padedantys atpažinti mūsiškius. Susiraukiau. Pakankamai taiklūs pastebėjimai. Taip ir kilo ranka nuplėšti tą paklodę. Nužingsniavau šurmulio link. Šeštadienio rytą turguje žmonių kaip skruzdėlyne. Visi kažkur skuba, tempia pirkinius, derasi bei, žinoma, dalinai gandais ir naujienomis. Įsimaišiau tarp jų dairydamasi, ką čia pakalbinti.
Už vieno dešromis ir kumpiais nukrauto prekystalio atsirėmęs į stoginės siją stovėjo išstypęs vaikis. Jis rūpestingai nuo gabalėlio pjovė lašinius, dėjo į burną ir godžiai kramtė. Priėjusi linksmai pasisveikinau.
- Labas rytas, panele. Gal norėtumėt ką nusipirkti? – sujudo užkalbintas ir įgrūdo lašinius giliai į švarko kišenę.
Numykiau apžvelgdama mėsa nukrautą stalą ir lyg tarp kitko pasiteiravau ar negirdėjo apie į miestą atvykusį kažkokį Valytoją. Vaikis man papasakojo daugmaž tą patį, ką jau buvau ryte girdėjusi iš tėvo.
- O kas tai per daiktas, kuriuo jis žada susekti tuos baisius padarus? – tikėjausi, kad tai ne visos jo žinios.
- Niekas nematė. Bet girdėjau, kad prietaisas parodo jei pusės kilometro spinduliu yra vienas iš tų.
- Gal dar girdėjai kur pirmiausia ruošiasi jų ieškoti?
- Jis sakė patikrinsiąs miestą ir visus kaimus, o tada keliausiąs toliau.
Jau ruošiausi klausti kiek tas Valytojas žada čia užtrukti, bet priėjo pora galimų pirkėjų ir vaikis nusisuko. Nedelsdama pasišalinau, nusprendusi susirasti kokią plepią bobutę.
Nardydama tarp žmonių pastebėjau susibūrimą. Kažkas garsiai šūkavo, bet per šurmulį negalėjau aiškiai girdėti. Prasibroviau šiek tiek arčiau.
- Visi būkit budrūs! – pamačiau vyrą pasilypėjusį ant kažko aikštės viduryje. – Čia, tarp jūsų, yra padaras! Padėkit jį sugauti ir jums bus atlyginta! Apsidairykite aplink! Jis keičia pavidalus!
Kostiumuotas barzdočius rankoje laikė kažkokį apvalų metalinį daiktą. Matyt, Valytojas su tuo prietaisu. Tylomis nusikeikiau. Buvo pats metas namo. Pasinaudojusi sukeltu triukšmu traukiausi į pakraštį.
- Jis tolsta! – išgirdau šaukiant ir minia akimirksniu sujudo.
Greit įsmukau į tuščią gatvelę už kampo ir drebančiais pirštais išvyniojau nosinaitę stengdamasi neišbarstyti plaukų.
Reikėjo plunksną pasilikti grįžimui, graužiau save bidzendama grindiniu tolyn nuo aikštės. Besitrankanti krūtinėje baimė skatino bėgti neatsigręžiant, bet lyg paskui katę skutantis šuva tądien būtų atkreipęs per daug dėmesio. Kelias iš miesto atrodė tolimas kaip pasaulio kraštas. Tegu jį velniai tą Valytoją. Vos tik riksmai nutolo šuoliais pasileidau žemyn į pakalnę.