Namas miške

Spygliuoti miško krūmai draskė rankas, bet aš užsispyręs broviausi pro juos. Aišku kaip dieną – pasiklydau. Ką tik pėdinau miško takeliu, kai pasirodė proskyna, už kurios tolumoje matėsi kažkoks pastatas. Nutaręs greičiau pasiekti kaimą, pasukau tiesiog per proskyną ir – še tau – nei namo, nei proskynos, nei tako… Kaip užburta. Betgi neliko nieko kito, kaip tik aklai brautis per krūmus. Ir iš kur čia jų tiek priaugo? Gerai sakė autobuso vairuotojas:,, Kurgi čia išsiruošėte į patį svieto pakraštį? ” Jis man ir kelią iki pat kaimo nusakė, tik va… Na, nieko, juk ne taiga čia, kaip nors išsigausiu į teisingą kelią.
Spygliuoti miško krūmai staiga baigėsi ir – atsidūriau miško aikštėje – priešais seną, apleistą namą. Tai, turbūt, ir buvo tas pats pastatas, kurį pirmiau mačiau už proskynos. Jokio kaimo. Tik vienut vienas apleistas namas. Langų kiaurymės beveik apaugusios erškėčiais – visas namas buvo jais apžėlęs. Senas, didžiulis, apleistas medinis namas… Bet ne jis man dabar rūpėjo. Saulė beveik nusileido, rytuose tamsėjančiame danguje jau žiba pirmosios žvaigždės, ir jei nerasiu kaimo, teks lauke nakvoti. Žinoma, vasarą tai ne taip blogai, kaip žiemą, bet vis tiktai…
Lyg žiburėlis švystelėjo pro medžius. Ką gi, trauksiu lyg drugelis – į šviesą. Staiga trinktelėjo durys – visai čia pat. Krūptelėjęs atsisukau – nieko. Tik senas medinis namas juodom langų kiaurymėm. Kelias sekundes pastovėjau nė nekvėpuodamas, po to vėl lėtai apsisukau ir iš pradžių palengva, o tada jau vos ne bėgte traukiau toliau link išganingojo žiburėlio.
Netrukus išgirdau šunų lojimą ir galų gale – pasirodė kaimo trobesiai…
Netrukus sėdėjau Petrauskio troboje. Suradau ją greitai, tik labai ilgai seniui Petrauskiui aiškinau, kas toks esu ir ką čia veikiu.
- Sakai, pasakas renki… Baikas visokias…
- Taip, dėde, - atsakiau. Šeimininkas primygtinai reikalavo, kad vadinčiau jį,, dėde Jonu”. Iš karto pasisveikinęs kreipiausi į jį,, pone”, tai senis vos ne iki lubų pašoko:
- Koks aš tau ponas! Matai, kad aš nieko neturiu! Aš ubagas! Pats didžiausias ubagas! Taip ir vadink mane -,, ubage Petrauski”! O… gerai skamba… Ubagas Petrauskis…
Netrukus jis atlyžo ir pasakė, kad vadinčiau jį dėde Jonu. Mat visi kaime jį taip vadina. Ką gi. Aš nesiginčijau.
- Taip, dėde Jonai. Pasakas renku. Tai yra labai svarbu. Iš pasakų galima daug teisybės atsekti.
Senis gudriai prisimerkė ir padilbom žvilgtelėjo į mane:
- Aha… Teisybę atsekti. Viskas aišku. Pats būsi iš policijos – kažką aiškiniesi.
Beviltiškai atsidusau ir atsilošiau kėdėje. Na negi aš jam pradėsiu pasakoti, kad studijuoju etnologiją ir renku medžiagą kursiniam darbui? Jis nesuprastų iš mano aiškinimo nė žodžio.
- Gerai, - tariau, - pabandysiu paaiškinti, – ir sulig tais žodžiais ištraukiau iš krepšio degtinės butelį – kad lengviau būtų aiškinti.
- O! - apsidžiaugė dėdė Jonas, - iš kart taip reikėjo! Dabar viskas aišku.
Jau buvau besižiojęs pasakoti apie tautosaką ir etnologiją, bet kaipmat užsičiaupiau. Kalba užsimezgė iškart. Iš pradžių, aišku, apie orą, apie bites, apie ūkį, netrukus ir bendrų pažįstamų atradom, o bebaigiant gerti butelį netikėtai išaiškėjo, kad esame giminės. Tiesa, labai tolimi – dėdės Jono kaimyno brolis, pasirodo, buvo mano tėvo sesers vyro pusbrolis, ir gyveno kadaise netoliese, Viekšniuose. Ilgai aiškinomės, kas gi esame vienas kitam. Kad būtų lengviau tai daryti, dėdė Jonas, pamakalavęs kažkur pastalėje ranka kaip fokusininkas ištraukė dar vieną buteliuką, ir čia aš supratau, kad iki pasakų ir etnologijos šiandien, ko gero, nebeprieisiu. Nors ką gali žinoti… Veiksmas netikėtai pakrypo naudinga man linkme, kai senis Petrauskis tarė:
- Ot čia man tai patinka! Prisiliuobsim tiek, kiek Serbentavos vilkas neišgeria!
- Koks vilkas, dėde?
- Kaip? Nežinai Serbentavos vilko?
- Iš kur man žinoti? Aš kad ir tamstos giminaitis, bet vis vien ne vietinis, negaliu gi aš visko žinoti.
- Ehe…ehe… Gerai jau… Papasakosiu.
Žinoma, prieš pasakodamas dėdė Jonas užsirūkė pypkę, po to įpylė dar po taurelę, išgėręs krenkštelėjo ir tada pradėjo:
- Nagi, apie Serbentavos vilką… Nežinai, sakai, apie tokį. Che, che… Gerai. Tas vilkas tai iš tikrųjų buvo. Ką, netiki? Kaip sau nori. Dar prieš pirmą pasaulinį… Mano senelis dar pasakojo. Serbentavoj tada… Pala, juk žinai, kur Serbentava? Ne?! Eik jau. Nagi kitoj pusėj Virvytės, ties Degimais. Degimų nežinai? Na jau… Tiek to. Taigi, kaip jau sakiau, dar prieš pirmą pasaulinį tas buvo. Serbentavos dvarą tada turėjo toks Leknickis, šlėktelė toks prasigėręs ir prasilošęs. O jis turėjo tada dukrą vienturtę, gražią baisiai, Rozalinda vardu. Ko juokies? Na, toks vardas, ne aš juk sugalvojau. Rozalinda… Norėjo jis ją išleisti už kokio pirklio turtingo, kad ir žydo, jau baisiai prasilošęs ir prasiskolinęs buvo. Tai va… Galvojo jis gerą partiją surasiąs, kas kad prasiskolinęs, bet juk dukra tai graži baisiausiai buvo, va kur biznis. Na ko čia vypsai, juk žinai, kaip būna, tai bene dabar kitaip. Jo, jo, būna, kad ir iš meilės ženyjasi žmonės, kaip kad aš kažkada… Che, che… Atsimenu, su Leonora dar visai nepažįstami buvom, sukosi tada apie ją toks Aleksas, ilgas kaip telegrafo stulpas. O jau man pradėjo Levutė tada patikti, na, sakau, reikia čia man kaip nors apsisukti – bernas nešpėtnas tada buvau (kaip ir dabar, che, che) – ką čia sumislijus? Į vakaruškas neidavo tada ji, tai tik bažnyčioj gali prieiti kaip nors… Levut, a Levut, kur esi! Atsimeni, kaip buvo? Ar girdi?! E… Apsimeta, kad negirdi, juk čia pat virtuvėje sukinėjasi. Nepatinka, kad geriu. Che, che… Na, tai juk ne kasdien… Ką jau čia. Nepasius boba. Toks svečias…
Dėdė Jonas nutilo, tik pypkės dūmas vinguriavo palubėn. Tylėdamas įpylė dar po taurelę.
-Na… Padarom.
Užsikandom rūkyta dešra su raugintais agurkais. Prieš užkąsdamas pauosčiau dešrą – labai jau skaniai kvepėjo.
- Ko uostai, - suniurzgėjo senis Petrauskis, - juk ne šūdas…
- Ne, ne…- paskubėjau nuraminti, - man patinka uostyti – skaniai kvepia.
- A… Kvepia… Jo, jo. Buvo pas mus prieš karą toks Kamauckis – tai irgi uostydavo viską, paskui pagavo jį uostant Banevičienės sijoną, kur padžiautas su skalbiniais buvo, tai Banevičius taip jį išvelėjo, kad po to tris dienas neatsikėlė, o po to dingo kažkur, sako, į Kauną išvažiavo, su kažkokio ministerio dukra apsiženijo, tai galėjo uostyti visokius prancūzkus pridurkus, kiek širdis geidė…
Nutylėjau tokį, švelniai tariant, netikusį palyginimą. Ką čia įsižeidinėsi dėl kiekvieno palyginimo. O senis tik žiūrėjo prisimerkęs ir patenkintas krizeno.
- Dėde Jonai, - priminiau jam, - o kaip ten su tuo vilku?
- Su kokiu dar vilku? A… Serbentavos. Kur ten baigiau?
- Apie kažkokį dvarponį, kuris savo dukrą už žydo išleisti norėjo.
- Už kokio dar žydo! Ką čia paistai! Leknickis kad ir nusigyvenęs buvo, bet vis vien – ponas. Irgi mat, sugalvojo – už žydo…
Aš ir vėl nutylėjau. Supratau, kad ginčytis su seniu Petrauskiu neverta – nors ir kaip kartais norėjosi. Tuščia jo.
-Gerai jau, papasakosiu. Na, ir nuvyko jie kartą bažnyčion – sekmadienį. Atgal važiuodami žiūri – karieta kažkokia juos vejasi –nematyta - neaišku, kieno. Pasivijo, sustojo, ir iššoko iš jos vyriškis toks – bystras, strainas, tikras frantas. Kas toks? Nematytas! Tik prišoka ir tuoj prisistato:,, Taip ir taip, esu ponas toks ir toks iš ten ir ten, ar galėčiau tamstas namo palydėti, man kaip tik pakeliui”. Keista tam Leknickiui pasidarė – kur čia gali pakeliui pro Serbentavą būti – juk pats svieto pakraštys, na, bet bala nematė – dėkui, sako, maloniai prašom. Tas Leknickis tuoj primetė, kur čia šuo pakastas – juk į Rozalindą, jo dukrą, daug kas akis galando, tai kuo tas ponaitis prastesnis – negi ne kavalierius? Na, gerai, parvažiavo jie visi į tą dvarą, pasisvečiavo tas ponaitis truputėlį ten, pas juos, ir jau namo taisosi. Sako:,, ar galiu kitą nedėlią pas tamstas vėl atvykti, man būtų didelė garbė ir taip toliau ir taip toliau”. Gerai, sako Leknickis, prašom prašom. O pats tik ūsą raito, galvoja sau, dabar jau pasisekė, keptas karvelis pats į burną krenta, belieka tik išsižioti ir nuryti…
Dėdė Jonas vėl nutilo, ir aš buvau bepiląs dar po stikliuką, bet šis rankos mostu sustabdė mane:
-Tu svečias, aš šeimininkas. Aš pilstau.
Nieko nesakiau jam. Kiekviename krašte savi papročiai. Tik prisiminti reikia, ką sužinau. Juk neveltui etnologiją studijuoju.
-Na ką, - tęsė toliau dėdė Jonas, - ir atvyko už savaitės tas ponaičiukas. Dar gražiau apsitaisęs, ir lauktuvių visokių privežė – skarelę Rozalindai, naują madingą skrybėlę Leknickiui, dar ten kažką… Na, susėdo jie, aišku likerio bonkė tuoj – ant stalo. Kalba apie šį bei tą, o Leknickis laukia nesulaukia, kada čia apie reikalą prasidės…
-Dėde Jonai, - pertraukiau pasakotoją, - tai tas ponaitis vienas pats, be piršlių, atvažiavo?
-Nepertraukinėk! Kokie dar piršliai? O dabar kai peršasi, ar kas vežiojasi piršlius? Kas čia per išmislai? Aš pats, kai piršausi, juk irgi jokių piršlių nesivežiau. Levut, a Levut, ar vežiaus kokį piršlį pas tave, neatsimeni? Che, che… O tuo labiau ponas… Kur jau čia? Na, bet klausykis toliau. Kur čia pabaigiau? Kad tave kur paraliai – išmušei iš vėžių. A – prisiminiau – tai sėdi, vadinasi, jie už stalo, jau ir antrą likerio bonką atkimšo, o tas ponaitis vis niekus tauzija, apie reikalą nieko. Jau baigėsi kantrybė Leknickiui, tai jis tiesiai šviesiai ir klausia:,, Tai, tamsta, kokiu reikalu čia pas mus atvykote – ar taip sau pasisvečiuoti, ar kokiu rimtesniu? ” Tik sužaibavo akys tam ponaičiui, ir sako jis:,, Ištroškau. Noriu gerti. Dar nešk”. Leknickiui jau nebepatinka, bet neša. O Rozalinda toji tik juokiasi, kas jai. Na, gerai, geria jie toliau. Leknickis jau nebegali – tais laikais žmonės tiek nesiurbdavo, kaip mes kad dabar, nebuvo pratę. O ponaitis tas – taurę po taurės – kaip vandenį. Ir kad nors kas. Net neįraudo nė kiek.
-Iš kur, dėde Jonai, visokias tokias smulkmenas žinot, - neištvėręs vėl pertraukiau jį, - kiek bonkių gėrė ir išbalęs ar įraudęs kas ten buvo... Lyg pats kartu ten buvot. O gal jūs ir buvot tas ponaitis?
- Eik tu po velniais! - visai supyko Petrauskis, - tai tu nori klausytis ar nenori?! Smulkmenos jam nepatinka! Tai ką aš, kaip koks laikraštis tau pasakosiu – tokią ir tokią dieną tokioje ir tokioje vietovėje nenustatytos pilietybės asmenybė girtavo su šeimininku piliečiu N. ir to pasėkoje daiktu, panašiu į peilį, smogė šeimininkui tam tikrą skaičių smūgių, ko pasėkoje šeimininkas pabaigė savo egzistavimą.
Neištvėręs pradėjau juoktis, o dėdė Jonas, dar kurį laiką sėdėjęs susiraukęs, neiškentęs irgi ėmė krizenti.
-Atleiskit, dėde Jonai, gal ir kvailai paklausiau…
-Aišku, kad kvailai.
-Bet man taip keista pasirodė, kad jūs viską taip iki menkiausių smulkmenų žinote… Nors ką čia aš… Literatūrinė išmonė niekada nepakenkia sklandžiam pasakojimui.
-Kokia čia tau dar išmonė! - ir vėl įsižeidė dėdė, - tai galvoji, baikas tau porinu. Nenori, kaip nori. Galiu ir nepasakoti…
Juokas man tuoj praėjo:
- Dėde Jonai, na ką jūs… Aš tikrai taip negalvoju. Atsiprašau, kad prišnekėjau čia visokių kvailysčių. Aš, kaip čia pasakius, per daug, ko gero, prisiskaičiau visokių… laikraščių, ir šiaip su liaudimi mažai bendrauju…- čia aš nutilau, pagalvojęs, kad vėl nesąmones paistau. Na, nebuvau aš pratęs gerti, kaip ir tas Leknickis, nieko čia nepadarysi. Norom nenorom prisiminiau Šuriką iš,, Kaukazo belaisvės” – labai jau buvau panašus į tą studentą etnografą, užrašinėjantį tostus Gruzijoje – ir prisiminęs vėl pradėjau juoktis.
-O dabar ko žvengi? - suniurzgėjo senis Petrauskis.
-Dabar? Šiaip sau. Prisigėriau. Nieko tokio. Tęskit, prašom, tęskit.
Mano sugėrovas tik atsiduso ir tęsė toliau:
- Velniai tavęs nematė… Kad jau pažadėjau, papasakosiu. Tik išgerkim dar. Gal pramuš? Va, taip…
Nežinau, ar,, pramušė”, dar išgėrus, bet tvirtai nusprendžiau nebepertraukinėti pasakotojo ir tik kantriai klausytis.
- Aha…- tęsė toliau dėdė Jonas, - tai kur čia aš… Na, tai gėrė jie ten toliau, ir galo ir krašto nebematyt tam gėrimui. Leknickis visai išsigando. Jau neberūpi jam nė tos piršlybos, nenori jis tokio žento, tai sako tam – gal jau namo rūpinkis, vėlus metas ir taip toliau. O tas ponaitis ir sako: “Nešk gert! Kad ne – tavo kraują išgersiu! ” Ko ne širdies smūgis ištiko Leknickį – ką tu sau galvoji… Sako – tuoj atnešiu – ir išbėgo laukan – ir bėga kur akys mato. Pas kaimyną atbėga – Ivanauskį tokį, kur Degimuos gyveno. Sako – čiupk strielbą, pasišaukiam kaimynus ir bėgam pas mane – ten kažkoks berazumis, pristojo prie manęs, kraują nori išgert! Na, kad toks reikalas, tai čiupo Ivanauskis tas strielbą, pasišaukė greit dar kitus, ir bėgt atgal, to berazumio gaudyt. Ir ką tu galvoji – įeina trobon – to ponaičio nebėr. Tik Rozalinda – Leknickio dukra – visa išbalus išbalus – be lašo kraujo… Nebegyva. Sėdi sau krėsle – tik kaklas prakąstas. Išgėrė visą kraują tas,, ponaitis”. Puolė visi lauk ieškot – žiūri – palei mišką vilkas tupi – didelis kaip veršis. Ir baltas visas. Tai tas vilkas tik užkaukė baisiausiai ir sako – žmogaus balsu -,, Kad nedavei gerti, tai tavo dukros kraują išgėriau, saugokis ir tu, Leknicki”. Ir dingo miške iš kart. Visi puolė dar vytis iš paskos – bet kur tau… Leknickis išsigando baisiausiai, ir iš to išgąsčio susirgo, o po kokių dviejų savaičių pasimirė. Va taip va. Na, išgeriam. Kaip tas vilkas, che che…
Kurį laiką tylėjau. Staiga pasigirdo lyg vilko kauksmas kažkur toli laukuose. Netikėtai krūptelėjęs, žvilgtelėjau į savo sugėrovą.
-Girdėjote, dėde?
-Ką?
Nieko nebeatsakiau. Turbūt, pasigirdo tik. Per daug išgėriau.
-Na, dėde, dėkui už pasakojimą, eisiu jau miegot, turbūt.
-Kas čia trakštelėjo? - paklausė senis Petrauskis.
-Kas? - pertariau, - nieko.
Tai buvo neteisybė. Senis išgirdo išjungiant diktofoną, kurį visąlaik laikiau po stalu – tai juk visų etnografų pagrindinis darbo įrankis.
-Nagi, parodyk, parodyk, - pakilo iš savo vietos senis.
Nespėjau nieko nė atsakyti, kai jis tarsi katinas stryktelėjo prie manęs ir tą pat akimirką ištraukė diktofoną man iš rankų.
-A-a!!!.. – suriko senis tokiu balsu, kad net žmona išpuolė apžiūrėti, kas čia atsitiko.
-Dėde Jonai… Dėde Jonai…- bandžiau paaiškinti, - čia gi nieko tokio. Aš juk negaliu įsiminti visko, ką žmonės pasakoja, čia tik paprasčiausias diktofonas… Aš visur juo pasakojimus įrašinėju. Dėde Jonai, čia gi…
Bet senis nesiklausė nė iš tolo. Jis vėl atsisėdo už stalo, vartydamas rankose diktofoną. Kad tik nesudaužytų!..
-Ech, tu, - verksmingai atsiduso dėdė Jonas, - aš su tavim, kaip su žmogum, o tu… Špionažus čia visokius…- ir padėjo diktofoną ant stalo.
-Dėde Jonai, - bandžiau vėl teisintis, - aš gi visų žmonių pasakojimus įrašinėju, visi etnologai taip elgiasi. Čia gi paprasčiausias dalykas. O jūs -,, špionažas”… Ką jūs – čia gi paprasčiausias dalykas.
Dėdė Jonas nieko nebeatsakė, tik pakilo ir, trenkęs durimis, išėjo laukan.
Sėdėjau it musę kandęs ir net nežinojau, ką gi man dabar daryti. Čia įėjo iš virtuvės Petrauskienė ir tarė:
-Nekreipk dėmesio. Jis visada jau toks. Padurniuos ir praeis. Verčiau eik miegoti – ant šieno paklota. Aš palydėsiu.
Nors ir buvau per visą dieną kaip reikiant pavargęs, bet dar ilgokai negalėjau užmigti. Visokiausios mintys lindo galvon. Pirmiausia, žinoma, didžiulis nesmagumas dėl to prakeikto diktofono. Ką gi, tapau,, špionu” Petrauskio akyse. Tikrai nei šis, nei tas. A… Rytoj išsiaiškinsiu kaip nors…
Sapnavau visokius košmarus. Kitaip ir negalėjo būti. Sapnavau, lyg ant šieno šalia manęs guli baltas vilkas ir žiūri į mane raudonomis akimis, gal suėsti nori, o gal dar ką nors… Po to staiga pats vilku virtau ir bėgau, bėgau kažkur per mišką, ir vis galo nebuvo.
Po to sapnuoju sėdįs šlėktos Leknickio dvare. O priešais mane krėsle - gražuolė Rozalinda – balta balta, be lašo kraujo. Tik staiga pažvelgia į mane ji tyru žvilgsniu ir - iššiepia kruvinas iltis…
Dar kažką sapnavau, bet nebeatsimenu ką. Tiesa, dar tą namą miške, kur klaidžiodamas užtikau. Ir ten kažkas buvo, bet kas – nepamenu…
Ryte dėdė Jonas pasisveikino ir kaip niekur nieko paklausė:
-Na, kaip dūšia?
-Nieko…- atsakiau, - tik košmarus visokius sapnavau.
-Che, che, - sukrizeno senis, - čia ne nuo šnabės, patikėk. Matyt, prisiklausęs visokių mano baikų vilką sapnavai? A?
Gavau pripažinti, kad tikrai taip. Senis Petrauskis buvo be galo patenkintas. Apie diktofoną – nė žodžio. Man net širdyje palengvėjo.
-Na ką? - paklausė jis, - toliau pasakas užrašinėsi? Kur ta tavo špijonska mašinėlė, nesulūžo dar?
Pajutau, kaip visas išraudau.
-Baik tu… Viskas gerai. Einam, dūšią pataisysim, - pasiūlė dėdė Jonas.
Paprašiau verčiau arbatos užkaisti. Niekad gyvenime pagiriom alkoholio negėriau – vien nuo tokios minties purtydavo.
Bepusryčiaujant vėl prisiminiau tą namą miško aikštelėje. Kažkodėl įstrigo jis man galvon:
-Dėde Jonai, kieno tas namas miške, pakeliui link autobusų stotelės.
Petrauskis iš pradžių nesuprato, apie kokį čia namą kalbu, bet kai galų gale išaiškinau, netikėtai paniuro:
-A, ten tas… Ten niekas negyvena. Jau seniai…
-O kas ten anksčiau gyveno?
-Tenai? O kas tau rūpi, kas ten gyveno?
Pasijutau nesmagiai. Net nežinojau, kaip bendrauti su dėde Jonu. Negali žinoti, kas jam šaus galvon – čia jis linksmas, čia staiga supyksta nežinia ko.
Iki pietų beveik nieko neveikiau, tik gėriau arbatą. Po pietų, jau bemaž atsigavęs, nutariau pasivaikščioti po kaimą. Toks čia ir kaimas – kelios trobos.
Nė nepajutau, kaip atsidūriau pamiškėje. Toji miško aikštelė ne taip jau ir toli… Tuo labiau dabar, dieną. Taip žingsnis po žingsnio ir nupėdinau iki pat paslaptingojo namo, kuris man taip įstrigo galvoje…
Štai jis… Dabar, dienos šviesoje, namas toli gražu neatrodė toks paslaptingas, kaip naktį, bet… Negalėjau žodžiais apsakyti, kokią nuotaiką kėlė namas… Iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo ypatingas. Apžėlęs laukinėm erškėtrožėm, pro kurias vos matėsi langų kiaurymėse. O kas gi ten, už tų kiaurymių…

- - -

Dulkių ir sutrūnijusio medžio kvapas, persmelkęs visą kambarį, gėrėsi į mano drabužius ir plaukus. Mano žingsnių sukelti dulkių sūkuriai, apšviesti pro lango kiaurymę krentančio šviesos ruožo, palengva vinguriavo aukštyn, link juodų lubų…
Man visada patiko apleisti pastatai. Daugybę jų esu aplandžiojęs, nors kelis sykius vos nenusisukau sprando. Šis gi namas skyrėsi nuo anų. Kuo skyrėsi, sunku buvo pasakyti. Kažkas čia buvo… Toks jausmas, lyg namo gyventojai vos ką tik išėję. Nors ir apleistas namas, apgriuvęs, bet vis vien – rodėsi, tik tik žmonės jį apleido… Ko aš čia ieškojau? Nežinau. Tiesiog norėjau apžiūrėti viską. O gal ką ir rasiu…
Kambary nebuvo jokių baldų. Nors ne… Kampe stovėjo aplūžusi etažerė. Priėjęs atsargiai paliečiau ją. Nusipurčiau dulkes nuo pirštų, apžiūrėjau etažerę. Taip – ant vienos lentynėlės gulėjo kažkoks akmenukas. Paėmęs jį, priėjau arčiau prie lango – apžiūrėti. Tai buvo ne akmenukas. Medalionas. Mažytis, emaliuotas, apmusijęs medalionas. Pabandžiau atidaryti, bet jis buvo aprūdijęs, nepasidavė. Tiek to. Įsikišau kišenėn – paskui atidarysiu.
Kambary buvo dar vienos durys. Pastūmiau jas, ir durys, gailiai girgždėdamos, atsivėrė. Tas garsas visiškoje ligšiolinėje tyloje nuskambėjo ypač šaižiai, lyg paskelbdamas visam namui – štai jis, įsibrovėlis, jau čia… Kilo noras sprukti iš čia, bet smalsumas – paprastas žmogiškas smalsumas – vertė mane įžengti pro duris. Šiame kambary buvo šviesiau – net pro du langus smelkėsi vidun dienos šviesa ir kvapas – erškėtrožių kvapas – jis buvo žymiai stipresnis už dulkių ir trūnėsių tvaiką. Kambarys rodėsi netgi šiek tiek jaukus – jeigu taip galima pasakyti apie griuvėsius. Kas čia gyveno kadaise? Šiame pačiame kambaryje gal buvo svetainė, gal čia stovėjo sofa, o štai ten – fortepijonas? Dabar kambarys buvo tuščias, be jokio baldo. Gal ant tos sofos sėdėjo kadaise nuostabi moteris… Arba ne – moteris verčiau tegu groja fortepijonu. Ant sofos veikiau sėdėjo vyras – ir klausėsi. Jos vyras? Sužadėtinis? Giminaitis? Ne, giminaitis netinka. Geriau jau – sužadėtinis. Prisiminiau Serbentavos vilką – nelaimingos Rozalindos tariamą sužadėtinį. Gal čia ir įvyko toji tragedija? Nors ne – Serbentava juk visai ne šioje pusėje. Bet… bet ir čia turėjo įvykti tragedija. Tragedijos galų gale juk visur įvyksta. Bet kas, kas čia atsitiko? Senis Petrauskis nė į kalbas nesileido, vos išgirdęs apie šį namą. Čia tikrai kažkas nutiko. Toji moteris buvo graži, protinga… Ir ji mylėjo jos grojimo besiklausiusį vyriškį. O jis… Jis buvo… Jis buvo… Niekaip negalėjau jo perprasti. Nejutau jo. Nors ne – kažkas… Toks jausmas – lyg kažkur po vandeniu – po žalsvu raibuliuojančiu vandeniu… Kodėl taip aiškiai jaučiu tą vandenį…
Velniai griebtų – užteks. Reikia eiti iš čia. O tai tiek įsijausiu, kad, ko gero, ir grįžti nebegalėsiu.

- - -

Tą naktį sapnavau mišką – ir namą vidury miško. Sapnavau skrendąs virš miško, ir virš namo galų gale. O namas be stogo, o gal jis tik permatomas, tas stogas. Viskas matosi. Sklendžiu virš svetainės. Visur tamsu tamsu, tik svetainėje žiba žvakė – ant fortepijono. Juo groja jauna išblyškusi moteris, o kitame svetainės gale ant sofos sėdi vyriškis – vos įžiūriu jį – nes žvakė apšviečia ryškiau tik fortepijoną ir moterį. Muzika… Kas per muzika skamba? Girdėta kažkur. Labai labai pažįstama melodija. Bet kur ir kada aš ją girdėjau? Niekaip nepamenu. Noriu nusileisti žemiau, bet įstringu lyg į vatą – negaliu. Staiga vyriškis ant sofos pažvelgia į mane – skvarbiom juodom akim. Jo žvilgsnis prikausto mane, nebematau nieko daugiau – tik juodas akis, kurios žvelgia į mane… priešiškai? Ne – klausiamai? O gal pajuokiančiai? Negaliu suprasti.
Staiga pabundu. Vidury nakties. Žiūriu į žvaigždes pro atviras daržinės duris (vėl miegu ant šieno). Noriu miego, bet nebegaliu užmigti. Suprantu, kad nebemiegu, bet jaučiuosi, lyg toliau sapnuočiau. Tikiu, kad jei dabar nueičiau iki namo, tai tikrai rasčiau ten grojančią moterį ir sėdintį vyriškį. Reikia keltis, reikia eiti. Bet taip norisi miego…
Vėl pabundu, dar net nebrėkštant. Šįkart nieko nesapnavau. Prisimenu tik, kad turiu kažkur eiti. Bet kur, ir kodėl – nebepamenu. Vėl užsnūstu…

- - -

Po pusryčių (kuriuos, nesikeldamas taip anksti, kaip kaimiečiai, pavalgiau vienas pats), išėjau laukan surūkyti rytinę cigaretę ir tuo pačiu pasvarstyti, ar ne metas būtų jau namo važiuoti. Jau trečia diena kaip čia, o dar nieko gero nesurinkau, be Petrauskio baikų… Ai, pririnksiu tos medžiagos, bene pirmas kartas. Šyptelėjau, prisiminęs, kaip universiteto etnologijos fakultetas išleido atskiru leidiniu geriausią studentų surinktą medžiagą, tuo pačiu, žinoma, ir mano užrašytą pasaką. Tik niekas nė neįtarė, kad toji pasaka užrašyta ne Šiaurės Lietuvos kaime, kaip kad skelbiau, o studentų bendrabutyje… Kas gi šios pasakos autorius, manau, galite be vargo atspėti… O ką daryti – medžiaga ant kelio nesimėto, metams bėgant šaltinių vis mažėja, visi užrašinėja tą patį per tą patį, tad rėžiau iš peties (bet proto ribose, aišku) – paskelbiau radęs labai įdomią medžiagą (vos susilaikiau nuo pagundos pasakyti,, unikalią”). Pasakos pateikėjas, žinoma, buvo apdairiai jau miręs (kad niekas negalėtų jam kvailų klausimų uždavinėti), tad kad viskas buvo kuo puikiausiai. Atsimenu, fakulteto dekanas savo straipsnyje,, Kraštotyroje” apie šią pasaką užsiminė. Jo nuomone, jos siužetas į Lietuvą galėjo atkeliauti XV-XVI amžiuje net iš Vengrijos… Nuostabu.
Taigi, važiuoju namo. Man bekraunant kuprinę, iš kaži kur grįžo Petrauskis. Mažumėlę įkaušęs.
-O… išvažiuoji, studente?
-Išvažiuoju, dėde Jonai. Ką čia aš beveiksiu. Yra ir namie darbų.
-Jo, jo… Nu tai po čierkelę – kad kelias nedulkėtų.
-Kad nežinau, dėde Jonai. Man jau tuoj reikia eiti, kad nepavėluočiau į autobusą.
-Baik… Juk ne pats autobusą vairuosi. Padarom, padarom…
Ką gi.,, Padarėm” po vieną. Po to dar. Šiaip tai aš tikrai nesu mėgėjas daug gerti, bet… viskas priklauso nuo aplinkybių. Stilius yra stilius. Tuo labiau, kad…
-Žinai, studente, prisiminiau dar vieną istoriją.
Ką gi. Ma jį velniai, tą autobusą.
-Trauk tą savo gramofoną, nekavok ten po kelnėm, - tėškė dėdė Jonas.
-Kokį… gramofoną?
-Kokį, kokį… Trauk tik, nebijok, juk vis tiek norėsi užrašyti.

Gal sekundę suabejojęs, atsisegiau kuprinę ir išsitraukiau diktofoną, jausdamas, kaip kaista mano skruostai ir mintyse save už tai keikdamas.
-Che, che…- sukrizeno patenkintas Petrauskis, užsidegė cigaretę ir pradėjo:
-Nieko tokio ypatingo nepasakysiu. Šiaip baika. Anekdotas. Ale žinok, teisybė tai buvo. Mano kaimyno Stučkaus Klišakojo dėdei tas nutiko. Dėdė tas buvo Petras, berods, vardu, bet visi jį irgi Klišakoju šaukė. Visi Stučkiukai kavaleristai – klišakojai, cha-cha… Ir mergos jų irgi klišakojės, labai patogios…- čia dėdė Jonas nutilo, matyt, sumetęs, kad į lankas nuklydo, - nu, nesvarbu… Tai tas Petras, kaimyno mano Stučkaus dėdė, sulaukė jau gal trisdešimties metų, o dar neženotas buvo. Tai jo tėvas, senis Stučkus, ir sako – kiek gali čia man ant sprando sėdėti, ar ne laiks ženytis? Nu gerai, taip ir taip, sutarė su tokiu prieteliu, kaip ten jo pavardė, nebeatsimenu, ar ne Lazdauskis… Ne, ne, Lazdauskį žmona su kirviu užmušė, ne tas… Ar ne Vosylius kartais… Irgi ne, Vosylius dukros juk neturėjo, tik sūnų tokį liurbį, kur į nibres mėšlinom kojom eidavo… Ne…
- Dėde Jonai, - pabandžiau pertraukti, - koks skirtumas, kokia ten pavardė, pasakokit, kaip ten buvo.
- Pala tu! Netrukdyk. Kaip tai nesvarbu, ir dar kaip svarbu!.. Prisiminiau! Klevetauskis! Jo, jo, tikrai Klevetauskis, taigi priežodis net buvo – pasileidus kaip Klevetauskyčia. Kaip aš galėjau užmiršti… Taigi va – ir sutarė tas senis Stučkus su tuo Klevetauskiu, kad savo vaikus suženys. Kaip jau supratai, Klevetauskio dukra buvo… nu… nežinau, kaip čia pasakyti, kad tas tavo gramofonas sukasi, užrašys negražų žodį, paskui bus užfiksuota – pilietis Jonas Petrauskis necenzūrinius žodžius vartoja, dar į tiurmą uždarys…
- Jūs norėjot, dėde, pasakyti,, kekšė“, - pabandžiau pagelbėti.
- Eik jau… Kokia ten kekšė… Nu tiesiai šviesiai – kū…
- Supratau, supratau, dėde, - pertraukiau jį.
- Che, che, che…- vėl patenkintas sukrizeno Petrauskis, - ką daryti, Stučkiukas Klišakojis buvo jau senbernis, ir to turto ne kažin kiek turėjo, o šita Klevetauskyčia tai buvo merga visai nieko, aišku, nors ir labai dikta, bet jau apsiženyti jai, pats supranti, irgi jokių šansų nebuvo. O čia va – tokia proga. Nu gerai, sutarė tyliai ramiai, be jokių ten piršlių, pasogos Klevetauskis davė gal tik vieną telyčią, o Stučkus dalios skyrė irgi ne kaži kiek – jau du sūnus ir dvi dukras buvo apženijęs, tai kas čia ir beliks, viskas išsidraskė. Nu, nesvarbu. Tai dabar apie pačią tą istoriją. Tėvai sutarė, tai dabar reik ir jaunikliams jau pasikalbėti, kaip kad priimta. Nu, tėvai sėdi troboj, geria, sutartį užtvirtina, o jaunieji į kiemą išėjo – vasara buvo, šilta. Tas Stučkiukas Klišakojis buvo girdėjęs apie Klevetauskyčios nuotykius, bet nežino, teisybė tas ar neteisybė. Galvoja sau, patikrinsiu. Pasiveda jis tą mergą kur už kampo, atsisega klyną ir išsitraukia tiesiai šviesiai savo tą… daiktą. Ir klausia- ar žinai, kas čia? Nu, mergytė paveizėjo, paveizėjo ir sako – žvirblis. Apsidžiaugė bernas – nesąmones žmonės šneka, mergaitė net tokių dalykų nesupranta, visai dar nekalta. Nu, ir apsiženijo. Ir ką sau mislyji? Jau nuo pat pirmos dienos toji Klevetauskyčia, dabar jau Stučkuvienė, kad pradėjo duotis su visais iš eilės, nu kaip ir ligi tol. Stučkiukas supykęs baisiausiai ir klausia jos – kaip čia yra, kad net nežinojai, ką aš ten turiu, sakei,, žvirblis”, o dabar, pasirodo, kuo puikiausiai viską žinai – ir net per daug gerai žinai… Ir mieliausia jo pačiutė taip jam atsako – žinoma, kad tavo tik žvirblis – palyginus su kitais… Va taip va… Kaip ten baigės, nežinau, bet gyveno jie ir toliau kartu, ir vaikų susilaukė ar ne aštuonių tik.

Šią istoriją jau buvau girdėjęs bent porą sykių, bet nieko seniui nebesakiau – kam gi be reikalo įspūdį gadinti – tuo labiau, kad jis taip vaizdžiai viską nupasakojo…
Nebenorėjau nieko daugiau veikti, niekur beiti, man rodėsi, kad užstrigau tame kaime amžinai, niekuomet neišvažiuosiu iš čia, kad ir kaip stengčiausi… Kokią valandą pasėdėjęs sode ant seno suolelio ir pasimėgavęs savo beprasmiu bejėgiškumu, taip ir nesumąstęs, ką čia nuveikus, staiga prisiminiau medalioną kišenėje ir nutariau žūt būt jį atidaryti. Iš kitos kišenės išsitraukęs kišeninį peiliuką, pradėjau atsargiai knebinėti dangtelį. Kur tau – jis buvo taip užrūdijęs, kad niekaip nesugebėjau jo atkrapštyti. Smarkiau spustelėjus peiliuką, dangtelis staiga atskilo, nulūžęs nuo medaliono ir nukrito žemėn.,, Tai tau”- pagalvojau. Bet ką jau dabar – nebebuvo kada gailėtis dangtelio – labiausiai rūpėjo, kas gi ten, medaliono viduje, pavaizduota. Žinoma, kaip ir tikėjausi – ten buvo jaunos moters portretas. Ilgai į jį žiūrėjau. Nėmaž neabejojau, kad tai ir yra toji pati – iš mano sapno (sapno?).,, Henrieta”-sušnabždėjo mano lūpos. Netikėtai išgirdęs už savęs žingsnius, apsigręžiau ir pamačiau Petrauskienę – kaži kur skubančią su krepšiu rankoje.,, Koks jos vardas? ”- pagalvojau.
-Atsiprašau, - staiga paklausiau jos, - atsiprašau, juk čia Henrieta, - ir ištiesiau jai medalioną, - juk čia Henrietos portretas?
Petrauskienė priėjo, nusivalė rankas į lygtai mėlynos spalvos darbinio chalato skvernus ir, paėmus medalioną, ilgokai jį apžiūrinėjo.
-Taip…- nutęsė ji, - Henrieta čia… Panelė Henrieta. O iš kur pas patį tas paveiksliukas? Ir iš kur pats žinai apie Henrietą?
Ir tikrai – iš kur?
- Ar aš sakiau,, Henrieta”? - paklausiau, iš karto suvokdamas, kaip tai kvailai skamba.
Petrauskienė tik dėbtelėjo į mane, bet nieko nepasakė. Ji tik žiūrėjo ir žiūrėjo į medalioną. Po to neskubėdama nuėjo link sodo vartelių. Pala pala… O medalionas? Aš nuskubėjau iš paskos. Sode ji atsisėdo po obelim ant suoliuko, rankos mostelėjimu pakvietė ir mane šalia prisėsti. Sėdėjom abu tylėdami. Galop ji prabilo:
- Tai mano Jonio prosenelė. Na, ne tai, kad prosenelė, mat ji vaikų neturėjo. Ji buvo Jonio prosenelės sesuo. Ji atitekėjo į mūsų kraštus, į Žalionės dvarą.
-O kur tas dvaras? - paklausiau Petrauskienę.
-Kur tas dvaras? Nagi pats žinai – miške va tenai, dabar visai apgriuvęs, apžėlęs.
Namas miške…
-O kodėl, - ryžausi paklausti, - dėdė Jonas taip supyko, kai aš paklausiau apie tą namą…
-Kokį namą?
-Na… Apie dvarą.
-A. Apie dvarą. Nežinau. Jam iš viso nepatinka, kai kas kalba apie tą dvarą ir iš vis… apie panelę Henrietą.
-Ir… ką gi pasakoja apie ją?
-Ai…- Petrauskienė mostelėjo ranka ir baugščiai apsidairė –lyg kas galėtų slapčiomis klausytis, - čia sena istorija.
Ko gi ji taip tempia?
-Ponia Eleonora, - po šio kreipinio moteriškė net krūptelėjo ir nuraudo kaip bijūnas – jau seniai, ko gero, į ją taip kas kreipėsi, - ponia Eleonora, mane labai domina visokios senos istorijos. Aš dėl to čia ir atvykau. Labai prašau jūsų – papasakokite. Dėdei Jonui tikrai nieko nesakysiu, nesijaudinkite.
Petrauskienė apsiramino kiek.
-Aš daug nepasakosiu. Panelė Henrieta, kaip jau sakiau, mano Jonio prosenelės sesuo, atitekėjusi kadaise, tai buvo seniai, į Žalionės dvarą. Tą dvarą turėjo tada ponas Lominovskis, stiprus senis buvo, našlys, bet labai jau rūstus. Žemės nedaug turėjo, jis vis į miestą važinėdavo, sako, lygtai kokiu advokatu ar kuo ten buvo, tai tas dvariukas jam tarp kitko – poilsiui.
-Ir turėjo tas senis Lominovskis sūnų – Henriką vardu. Labai jau strainas, išsičiustijęs ponaičiukas, juodais ūsiukais, per mišias bažnyčioje visos mergos ne tiek kunigėlio klausės, kiek į tą Henriką vėpsojo. Ką ten mergos! Bobos, ir tos. Kalbėjo, kad mergininkas, bet tik tauzijo taip – nes nieks nieko tikro nežinojo. O, kad būtų bent ką suuodę! Cho-cho! Būtų kalbų visai parapijai! Bet kur tau. Na, ką gi. Ir atvyko į tą dvarą panelė iš Vilniaus. Henrieta, aišku. Jos tėvas su ponu Lominovskiu buvo geri pažįstami – iš jaunystės dar. Inžinierium jis ten Vilniuje buvo, ar kuo ten. Na, kalbėjo visa parapija, aišku. Paskui priprato. Tai toji panelė, Henrieta, gana ilgai ten dvare viešėjo. Po to grįžo į Vilnių. Ir už kokių metų vėl atvažiavo. Ir dabar jau apsiženijo. Jokių didelių iškilmių nekėlė, tyliai taip susivinčiavojo, ir viskas. Kas matė, sakė, verkė labai. Mergos baisiausiai stebėjosi ir piktinosi – čia dabar gražiausia – už tokio puikaus ponaičiuko išteka, ir ko čia verkti – džiaugtis reikia. E… Nieko jos nežinojo.
-Ir ko gi? - pertraukiau.
-Tuoj, tuoj. Papasakosiu, - Petrauskienė vėl apsidairė ir, mažumėlę patylėjusi ir padūsavusi, tęsė, - Po vestuvių ji žmonėse beveik nesirodė. Kas eidavo pro šalį, girdėdavo kartais skambinant pianinu. Kartais vaikščiodavo ji po mišką, gėleles rankiodavo. Visą laiką išblyškusi, nusiminusi. Visi kalbėjo – kažkas ten negerai.
Eleonora vėl nutilo. Sėdėjo nejudėdama, žvelgdama… Kaži, ką ji regėjo pro ilgų metų miglą? Ilgai taip sėdėjome. Neištvėriau galop:
-Ir… kas gi toliau?
-Toliau…- atitoko Petrauskienė, - o toliau kaip ir nieko. Prapuolė jinai. Gal tik metus ar dvejus ten tepragyveno.
-Kaip… prapuolė? - nustebau.
-Prapuolė ir prapuolė. Visai pradingo. Net žandarai buvo atvažiavę, ieškojo, klausinėjo visų. Nerado. Žmonės visaip kalbėjo – kad nuskendusi kur pelkėje po mišką bevaikščiodama, kad pati nusiskandinusi, kad į Ameriką su kažkuo ten pabėgo, kad… Bet labiausiai kalbėjo, nors ir labai pašnibždom, atsargiai, kad…
-Kas,, kad”? - nekantravau.
-Kad Henrikas, jos vyras, ją gyvą užmūrijęs ar užkalęs namo sienoje,
-Kaip tai…- iš netikėtumo net kvapo man pritrūko.
-Nežinau, - atsakė Petrauskienė ir vėl nutilo. Neberaginau jos. Na ir istorija. Užmūrijo! Ir už ką gi?! Kvailystės kažkokios. Širdau ir ant Petrauskienės, ir ant savęs – kad tiek laiko čia tuščiai praleidau, klausydamasis kvailų istorijų. Sėdėjau, nuleidęs galvą, ir nė neišgirdau, kaip Eleonora vėl prakalbo:
-Nemylėjo jis jos. O gal atvirkščiai – gal labai mylėjo. Per daug. Gal iš tos beprotiškos meilės ir užmušė. Gal jam atrodė, kad jinai jo nemyli. Nes ji, Henrieta, kaip ne iš šio pasaulio buvo – vis liūdna, vis susimąsčiusi. Gal paprasčiausiai nepritapo Žalionėje.
-Palaukit, - pertraukiau, - o ką senis Lominovskis? Jeigu, kaip sakot, užmūrijo ją ten sienoje kažkur, tai ką jis? Nieko nepastebėjo? Taip negali būti.
-A, senis Lominovskis. Jis tuo metu jau miręs buvo. Nebeilgai jis vestuvių tegyveno.
-Na, o žandarai ką? Negriovė sienų?
-Ką tu. Tos kalbos tik paskui pradėjo eiti. O kas ten prastų mužikų ir klausys. Bet kažkas ten tikrai buvo. Nes paskui vaidenosi tame dvare.
-Kas?
-Kaip kas? Panelė, aišku. Bernai, kur drąsesni buvo, naktimis nueidavo prie dvaro. Sakė, žiburėliai kažkokie matosi, lyg žvakės, pro langus, ir muzika girdisi pianino. Tai jinai ten skambindavusi. Ir ją pačią kartais matydavo – pro langą. Balta tokia – na, kaip vaiduoklis.
-O, - vėl ją pertraukiau, - į vidų niekas neidavo?
-Dieną – taip. Bet naktį… Naktį – ne. Nors ne. Vienas buvo įėjęs.
-Ir ką gi?
-Ogi nieko. Iš ryto nuėjo jo ieškoti, tai rado viduje.
-Negyvą?!
-Gyvą. Tik visai išprotėjusį. Užkando jam žadą, nieko nekalbėjo – iki pat mirties. Bet neilgai ir tegyveno – gal metus.
Dabar jau abu tylėjome. Apžiūrinėjau medalioną, Henrietos paveikslėlį. Jis buvo toks mažytis, kad nelabai ką ten ir įžvelgiau. Rusvi banguoti plaukai, linksmos, bet neaišku kokios spalvos akys, apvalus veidukas, riesta nosytė. Mergina, kokią gatvėje sutikęs, beveik neatkreiptum dėmesio. Kas gi joje tokio ypatingo? Žiūrėjau, žiūrėjau, bežiūrėdamas prisigalvojau visko, bet tik šiaip – nieko tokio, kas užgautų širdį kaip įtemptą stygą, kas priverstų krūptelti ir sušukti – štai! Štai toji paslaptis!
Jaučiausi be galo kvailai. Norėjosi sužinoti, kas gi ten iš tikro nutiko, bet iš Petrauskienės, aišku, nieko daugiau nebeišpešiu.
Namo. Laikas namo. Ir ko gi aš čia taip įklimpau, tame užkampyje? Bet šiandien autobuso nebebuvo. Viskas. Rytoj išvykstu. Viskas.

- - -

Prasidėjo mokslo metai, visą tą istoriją primiršau. Vakarais tik kartais, ypač prieš užmigdamas, kuomet dažniausiai ir išplaukia iš praeities miglų prisiminimų vaiduokliai, užmerktomis akimis regėdavau niekuomet nematytos ir nepažintos merginos veidą. Jis nejudėjo, nieko man nesakė. Tiesiog portretas. Kvaila, sakiau pats sau, tuo labiau kad ir nelabai ji įsimintina. Bet kas iš to. Maždaug po dviejų mėnesių buvau jau beviltiškai įsimylėjęs seniai mirusią merginą. Ilgainiui tas įsimylėjimas virto sunkia ir chroniška liga. Juokiausi pats iš savęs, bet kas iš to. Nė vienam draugui nesiryžau to papasakoti, juo labiau – savo draugei. Bet prieš pat Naujuosius ji paliko mane, pasakiusi, kad po vasaros labai pasikeičiau – ne į gerąją pusę, aišku. Kaip konkrečiai, nepaaiškino. Tik pridūrė, kad bijo mano žvilgsnio – žiūriu atseit kiaurai pro ją, net nematydamas jos. Ir dar kažką sakė, bet aš nelabai net klausiausi... Vėliau sužinojau, kad ji jau seniai turi kitą, kuris buvo lyg ir atsarginis. Dabar jis tapo pagrindiniu, o aš – niekuo. Na ir gerai. Bent jau galėsiu niekieno netrukdomas kentėti.

Laimingiausias laikas visoje paroje buvo – pirmosios penkios sekundės po pabudimo. Nes po penkių sekundžių vėl prisimindavau Henrietą ir – nė akimirkai iki pat užmiegant mintys apie ją neapleisdavo manęs. Susidvejinau – viena mano pusė gyveno lyg ir įprastinį gyvenimą – dirbo, mokėsi, mąstė, netgi juokavo ir linksminosi su draugais, kaip ir visada iki šiol. Antroji gi – beviltiškai sergančioji mano pusė – visą laiką vien tik mazochistiškai mėgavosi kančiomis, išsiliejančiomis regėjimo ir klausos ir netgi skausmo haliucinacijomis.

Draugai, žinoma, pastebėjo mano ligą, vis klausinėjo, kas man pasidarę. Įvairiai bandydavau išsisukti, kol galų gale radau tinkamiausią paaiškinimą – sergu depresija, ir tiek. Ir to užtekdavo. Tai madinga liga, ir beveik niekas net neklausdavo, kodėl ja sergu. Tik užjaučiamai linksėdavo galva, kažką murmėdavo, bandydami lyg ir paguosti, bet iš tikro tik ieškodavo dingsties kuo greičiau dingti. Ko iš jų ir telaukdavau.

Bet prieš Velykas pajutau, kad nebeištversiu, ir išsipasakojau savo geriausiam draugui – Ričardui. Iš pradžių jis, žinoma, nieko nesuprato. Net nusivyliau, be reikalo išdavęs brangiausią ir skaudžiausią savo paslaptį, kuri it orchidėja į medį buvo įaugusi į mano sielą. Bet, įpusėjus antrą brendžio butelį, jo protas staiga nušvito, ir jis sušuko: „Ak štai kas! “ Palengvėjo ir man. Pilnas vilties pasvirau link draugo, tikėdamasis stebuklingo akimirksniu gydančio patarimo. Nieko daugiau netroškau, kaip tik to, kad niekada gyvenime nė girdėti nebūčiau girdėjęs apie šią seniai mirusią merginą, it vampyrę įsisiurbusią į visą mano esybę. Bet kur tau. Ričardas tepasakė: „Nieko čia, brolau, nepadarysi. Yra, kaip yra. Su laiku, gal būt, praeis, bet dabar... “ Ir nieko daugiau nebepridūrė, tik susivertė, bjaurybė, visą stikliuką gerklėn. Po kiek laiko tik paklausė:
-O kur ji palaidota?
To tai tikrai nežinojau. Net negalvojau niekada apie tai. Ji man visada kaip gyva rodėsi, nors ir žinojau, kad tai netiesa.
-Žinai, ką, bičiuli, reiktų jos kapą rasti. Jei tokia iš vis kada egzistavo.
Supykau net. Ką reiškia „jeigu egzistavo“? Bet mintis apie kapą patiko. Ir tikrai – jeigu rasčiau jos kapą, savo akimis įsitikinčiau, pamatęs antkapį, kad ji tikrai mirusi, ir tada gal nebekamuotų manęs. Tai buvo tikrai kvaila mintis, betgi tokioje padėtyje buvau pasiruošęs griebtis bet kokio šiaudo.

Visą popietę praleidome Rasų kapinėse, vaikštinėdami ir skaitydami žymių ir nelabai žymių žmonių pavardes ant antkapių. Henrietos tik neradome. Prietemai blausiant šaltus akmenis, Ričardas pasiūlė šiai dienai paieškas nutraukti. Aš nesutikau, bet po kiek laiko nusileidau, nes jau beveik neįmanoma buvo perskaityti užrašų. Kitą dieną ėjau vienas, nes draugas pareiškė turįs kažkokių neatidėliotinų reikalų. Visas kitas dienas irgi vienas pats vaikščiojau į kapines, šios paieškos tapo tarsi privalomu kasdieniu ritualu, pažinojau beveik visus kapinių mirusius. Po kiek laiko Ričardas pasiūlė liautis ieškojus, jis iš vis gailėjosi pakišęs man šią kvailą mintį, bet kas iš to. Pasivaikščiojimai po kapines mane bent šiek tiek apramindavo. Neapsiribojau vien Rasomis. Buvau nuvykęs net iki Kauno, ir tenykštes kapines aplankiau, bet... taip ir neradau, ko norėjau.

Lioviausi ieškojęs. Iš vis lioviausi bet ką daręs, paskaitų irgi beveik nebelankiau, po kiek laiko pasiėmiau akademines atostogas. Dažniausiai gulėdavau savo kambarėlyje, tik tuščiai spoksodamas į lubas. Tėvams pamelavau, kad ruošiuosi į užsienį – gal studijuoti, gal dirbti. Iškaulijau pinigų šiai „kelionei“, iš kurių kol kas ir gyvenau. Nedaug man ir tereikėjo – nes beveik nebevalgiau, o už kambarėlį bendrabutyje nereikėjo mokėti – buvęs jo gyventojas, mano kurso draugas, susimokėjęs visam pusmečiui į priekį, netikėtai gavo gerą pasiūlymą padirbėti Airijoje, išmovė net nespėjęs pinigų atsiimti.

Vieną dieną paskambino pusseserė, kurios nebuvau nei matęs, nei girdėjęs gal dešimt metų. Iš tėvų gavusi mano telefono numerį, paskambino ir pakvietė į vestuves. Ne pirmas, beje. Taigi viskas aišku – skambinėja visiems pagal sąrašą. Sumurmėjau kažką apie Airiją, nes dabar dalyvauti bet kokiuose susibūrimuose, netgi kuriuose už dyką galima prisigerti, nenorėjau. Ji net nesiklausė manęs, tik kalbėjo be perstojo apie savo išrinktąjį. Tiesa, kuo vardu, nepamenu. Na ir tuščia jo. Bet štai kas mane nustebino – kažkodėl netikėtai ji paklausė manęs – kaip aš manąs, ar tas josios princas tinka jai į vyrus. Kelias sekundes net kvapo pritrūkau. Na čia tai bent – kviečia į vestuves, bet dar abejoja tuo pačiu. Kažką sumykiau, o ji dar pridūrė: “Aš buvau pas ekstrasensę, ji pasakė, kad jis negeras žmogus, aš tikrai nieko tokio negaliu pasakyti, aš jį gal net myliu ar tipo kažkas panašaus, bet iš kitos pusės jaučiu kažkokią negerą, keistą aurą, čia gal ir ne jo kaltė, čia gal karma ar tipo kažkas panašaus... “
Patikėkit, tikrai buvau pritrenktas. Ekstrasensai, auros, karmos. Kiek aš ją pažįstu... nors ką čia – iš tikro juk nepažįstu, kada gi paskutinį sykį buvome susitikę. Ir čia ji dar pridūrė: “Klausyk, Domantai, aš labai prašau tavęs, nueik tu pas ją, gal ji ben tau teisybę pasakys. Aš tau jos numerį duosiu, užsirašyk“. Nežinau, kodėl nesiginčijau, bet iš kart užsirašiau numerį ir pažadėjau nueisiąs.

Ir kažkodėl nuėjau. Nes neturėjau daugiau ką veikti. O gal ir ne dėl to. Galų gale, nesvarbu. Vos tik ji atidarė savo buto duris (nustebau – tai buvo gal trisdešimties metų smulkutė tamsiaplaukė skvarbiu žvilgsniu moteris), nužvelgė keletą sekundžių mane ir netikėtai sodrius balsu tarė: “Užeik, matau, tau tikrai reikia mano pagalbos“. Net nespėjau išsižioti, kad visai ne dėl savęs atėjau, kaip ji įsitempė mane į pritemdytą kambarį, pasodino ant krėslo ir pradėjo kalbėti: “Gerai, kad atėjai, gerai, kad atėjai. Susikaupė visko tavyje jau visai be reikalo. Gerai, kad atėjai, nors man tai negerai. Bet toks jau mano darbas – visą jūsų dvasinį purvą iškuopti. Kažkas juk turi tai padaryti... “ Ir kažkodėl pradėjo man rodyti visokiausių parapsichologinių akademijų diplomus – lyg man būtų rūpėję. Visos akademijos be galo rimtos, tik niekam nežinomos. Pamačiusi, kad labai jau skeptiškai žiūriu į visa tai, tarė: “o tu be reikalo taip, be reikalo. Kam gi tau su mirusiais bėdų turėti, jei su gyvaisiais jų –pakankamai“. Likau tikrai pritrenktas. Visas mano skepticizmas akimirksniu išgaravo.
„Bet tu jos taip lengvai neatsikratysi, mano mielas, - tęsė ji, - čia visaip būna, žinok. Būna tai mirusių žmonių dvasios, būna mentalinės ir sensityvinės lervos, būna tiesiog – vaizdiniai. Tai žinok, mano mielas, tavo atvejis kaip sykis – paskutinis. Tu susidūrei su mirusio žmogaus vaizdiniu. Nėra tai blogiausias variantas, nėra ir geriausias. “
„O koks? “- šiaip ne taip įsiterpiau į jos tiradą.
„Koks? Na, tau gal geriau žinoti. Bet ne apie tai aš. Tau reikia atsikratyti ja. Turi kokį nors jos portretą? “
„Turiu, - iš kart atsakiau, nors buvau pats sau vos ne prisiekęs niekam gyvenime neberodyti medaliono.
„Tai gerai. Turi jį sunaikinti. Ir ne bet kaip. Aš tave pamokysiu, kaip. Tik tai kainuos tau. “
Aš tik nekantriai linktelėjau galva – pinigai, nors ir neturėjau jų, dabar man nerūpėjo.
„Gerai, - iš karto atsileido ir jau ramesniu balsu tęsė ekstrasensė, - žinau, kad tu vis vien to nepadarysi. Bet paaiškinsiu. Turi tą portretą, ar kokį kitą atvaizdą, apšlakstyti švęstu vandeniu ir mesti atgalia ranka per kairį petį. Po to neatsigręždamas sukalbėk tris „Tėve mūsų“ ir tris „Sveikas Marijas“, ir tik po to nežiūrėdamas į tą portretą ar kas ten toks, turi jį nunešti iki degančio židinio ir kaire ranka jį įmesti į ugnį. Kai ugnis užges, pelenus paprašyk išvalyti bet kokio kito žmogaus, tik ne pats. Geriausiai, kad prašytum žmogaus, kurio tau nelabai gaila... Na, negąsdinu, nieko jam greičiausiai neatsitiks, bet... bet dėl visa ko“.

Išėjau iš ekstrasensės dar labiau sutrikęs. Niekas man nepaaiškėjo – bent jau tai, ką tikėjausi sužinoti. Tai, ką ji pasakė, ir pats žinojau. O sunaikinti medalioną – to man mažiausiai norėjosi. Na, bent žinosiu, kaip tai padaryti – jei kada prireiks.

Nuvykau į tas vestuves – nes pusseserė nė girdėti nenorėjo apie bet kokį atsisakymą. Ji pasivedė mane į holą, iš kurio matėsi pagrindinė iškilmių salė, ir parodė man raudonplaukį tvirto sudėjimo vaikiną – mintyse iš kart jį pavadinau Buliumi.

-Na, kaip? - paklausė mano vargšė pusseserė.
-A... Na... Jo. Geras, - tiek tesugebėjau išlementi.
Pusseserė gi, lyg net nepastebėjusi mano sutrikimo, klausinėjo toliau:
-O kaip jo aura?
-Na... Aura... Visai nieko. Sakyčiau, netgi visai nebloga, tokia... stambi ir... sveika, - atsakiau taip, lyg visą gyvenimą būčiau nieko kito neveikęs, kaip tik tyrinėjęs auras ir kitokius stebuklus. Ji visiškai pasitenkino mano atsakymais, ir jau už penkiolikos sekundžių pamačiau savo dėdę Rapolą, stovintį toje pat vietoje, kaip ir aš ką tik, ir taip pat lemenantį kažką apie auras ir kitus dalykus, kuriuos jis išmanė dar mažiau, nei aš. Taip ištardžiusi, ko gero, visus vestuvių dalyvius, išskyrus patį Bulių, ji nusiramino ir – puota tęsėsi.

-Nuobodoka čia kažkaip, ar ne? - išgirdau kažką klausiant. Apsidairiau – šalia stovėjusi tamsiaplaukė mergina kreipėsi į mane.
-Na, taip. Ko gero, taip, - atsakiau gal ne visai tinkamai. Ir akimirksniu lyg žaibas trenkė – Henrieta! Taip, taip – Henrieta! Tos pačios akys, tas pats veido apvalumas, ta pati žavi riesta nosytė, ir tokie pat banguojantys ir neklusniomis garbanomis ant veido krentantys plaukai. Pirmąsias sekundes suklaidino mane tik plaukų spalva – juodi vietoj rusvų. Ko gero, pasirodžiau gan kvailai, net išsižiojęs žiūrėdamas į merginą, nes ši sutrikusi paklausė:
-Kas yra? Kažkas ne taip?
-Ne, ne... - paskubėjau nuraminti, - viskas gerai, tik... tik man pasirodė, kad...
-Kas?
-Esu jus... kažkur matęs... Ar jūsų vardas kartais ne... kartais ne... Henrieta?
-Ne, - merginos akys dabar rodėsi apvalios apvalios, o kiekvienas jos tankių blakstienų mirksnis veikė ne ką menkiau, kaip branduolinės bombos sprogimas.
-Nors... Henrieta – mano proprosenelė buvo Henrieta.

Man svaigo galva. Čia ne šiaip sutapimas. Aš medalioną apžiūrėjau tiek sykių, kad mintinai įsiminiau vos ne kiekvieną miniatiūriniame paveikslėlyje pavaizduoto portreto garbanėlę.

Vargšę merginą aš, turbūt, ryte rijau akimis, ir ji, pasijutusi tikrai nejaukiai, paklausė:
-Jūs... jūs tikrai mane kažkur matėte?

Aš tik linktelėjau galva, ir ne visai į temą pasiteiravau:
-Jūs turite kokį dėdę ar panašų giminaitį – Joną? Iš Serbentavos?
-Ne. Na, bent nežinau tokio.

Mergina dar kažką sumurmėjo ir pasišalino. Nepatiko jai mano draugija. Visą vakarą sekiojau ją – bet tik akimis – dar sykį užkalbinti nesiryžau. Ji tą jautė, bet mačiau, kad nežino, kaip reaguoti. Kas aš toks – netikėtai įsimylėjęs? Koks maniakas? Ar šiaip – psichinis ligonis?

Šventei gerokai įpusėjus, ji netikėtai priėjo prie manęs ir paklausė:
-O kodėl paminėjote Henrietos vardą?
Aš nieko nesakydamas išsitraukiau medalioną, su kuriuos niekada nesiskirdavau, ir ištiesiau jai. Mergina (kurios vardo vis dar nežinojau) ilgai ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Jos akys žvilgėjo tarsi dvi tolimos ir paslaptingos žvaigždės. Po to palengva palengva pakėlė galvą, žvelgdama tiesiai man į akis.
-Taip, tai mano proprosenelė – Henrieta. Iš kur pas jus šis medalionas?
Aš jai viską papasakojau. Sužinojau jos vardą – Rimgailė. Ne Henrieta vis tik.
-Tu labai panaši į ją, - pasakiau Rimgailei.
-Baik tu.
-Tikrai, tikrai.

Ilgai tylėjome. Sėdėjome terasoje, toliau nuo kitų.
-Ar tu... -ji sunkiai bandė paklausti tai, ką būtinai norėjo sužinoti viso šio pokalbio metu, - ar tu... tikrai... ar tau taip labai... ar tikrai taip rūpi ji?
Tylėjau.
-Klausyk, betgi tai nesąmonė! - netikėtai pratrūko, - įsimylėti seniai mirusią moterį. Tai juk paranoja kažkokia! Netgi nepaisant to, kad ji – mano prosenelė. O Viešpatie. Tai juokinga galų gale. Domantai. Ar suvoki tai?
Tylėjau.
-Na gerai, sutinku, kad galbūt ir neturiu teisės tau čia viską aiškinti, juk mes net nepažįstami, tai yra tik kelias valandas pažįstami. Bet tai juokinga.
Tylėjau.
-Nagi pasakyk ką nors.
-Ką sakyti? Kad aš – ligonis? Patikėk, man pačiam labai sunku. Aš to nenorėjau – tokių keistų jausmų. Tikiuosi, kad tai praeis.
Dabar Rimgailė tylėjo. Buvo šilta, jauki naktis, ir žvaigždės švietė virš mūsų. Čia pat, už sienos, grojo tranki muzika, bet ji visai netrukdė. Norėjau dar tiek daug pasakyti, bet kam tai? Tylėjome dabar abu. Nenusakomas jausmas apėmė mane, niekaip negalėčiau žodžiais apibūdinti, koks. Ar įsimylėjau dabar šią garbanplaukę merginą, sėdėjusią šalia? Ko gero, ne. O kaip jos proprosenelė Henrieta? Net nežinau. Tas žodis – „proprosenelė“ – niekaip nederėjo su miniatiūriniu portretu medalione ir mano jausmais. Netikėtai terason įsiveržė kelios poros, puolė mus erzinti, esą ką čia darome pasislėpę nuo visų, ir tas keistas jausmas išsisklaidė. Daugiau tą vakarą su Rimgaile nebesikalbėjau.

Kitą dieną, jau namie, užsimaniau paskambinti jai, bet susivokiau, kad neturiu užsirašęs telefono numerio. Keikdamas save už tokį žioplumą, paskambinau pusseserei. Veltui – juk pirmoji jos vedybinio gyvenimo diena. Ji dabar džiaugiasi savo Buliumi ir gėrisi jo aura... Netikėtai pasigirdo skambutis – atsiliepiau tvirtai įsitikinęs, kad tai – Rimgailė. Ir neapsirikau.
-Susitikime kur nors, - pasiūlė ji net nepasisveikinusi. Aš sutikau ir – netrukus jau sėdėjome kavinėje, kur ir susitarėme susitikti.

-Iš kur sužinojai mano telefono numerį? - paklausiau.
-Iš kur? Tavo mieloji pusseserė davė – ji juk pastebėjo, kad beveik visą vakarą kartu praleidome. Ji labai paslaugi – pati iš kart davė, ir dar pasakė, kad tu pats tikrai nesusiprasi...
Aš tik sumurmėjau kažką.
-Na gerai, nebekankinsiu tavęs. Tu nepatikėsi – nuo pat to laiko, kai grįžau namo, vis galvojau apie tavo istoriją.
-Tikiu, - tariau.
-Aš manau... Aš manau, kad tau reiktų paskaityti štai ką, - ir ji padėjo ant staliuko pluoštą raudonu kaspinu perrištų laiškų.
-Kas tai?
-Kaip tai kas? Laiškai. Tai tarsi mūsų šeimos relikvija. Na, viena iš relikvijų. Laiškai Henrietai – juos rašė kažkokia jos draugė. Galiu tau juos duoti tik dienai – nes jei tėvas pastebės, tai nežinau kas bus... jis – didžiulis senienų mėgėjas, istorikas. Šie laiškai, kaip sako jis, gal ir neturi kažkokios ypatingos istorinės vertės, bet bent jau mūsų šeimai jie – vertingi ir įdomūs. Tiesa, jie rašyti lenkiškai, pats supranti. Juk tais laikais lietuviškai niekas ir nerašė.
-Aš nemoku lenkiškai, - sumurmėjau.
-Niekis. Turiu draugą – polonistą, jis gali išversti. Manau, reiktų tau juos nusikopijuoti, o originalus grąžink. Gerai?
-Gerai.
-Ir dar. Suprask mane teisingai. Mane suintrigavo tavo istorija. Ji kažkokia, na... keista ir paslaptinga. Bet tavęs paties aš nepažįstu. Ir šiaip – aš turiu draugą – jei kas. Tad kad... Suprask mane teisingai.
-Suprantu, Rimgaile, puikiai suprantu. Nesujaudink, nepersekiosiu tavęs.
-Baik tu. Aš ne...
-Gerai, gerai. Viskas tvarkoje. Duok tuos laiškus, ryt grąžinu juos ir – atia.

- - -

Polonistas, kad ir „draugas“, nuplėšė vis tik už vertimą net porą šimtų litų. Tiek pinigų, žinoma, neturėjau, bet iškaulijau iš tėvų. Šį kartą jokio sąžinės graužimo nejaučiau – ŠIE pinigai tikrai vertam reikalui išleisti. Kita vertus – kiek būtų paėmę, tarkime, kokiame vertimų biure?

Tik parbėgęs į savo kambarėlį, net nenusimetęs striukės, puoliau skaityti laiškus. Vertimas – netgi aš tai supratau – nebuvo visai tikslus, kitur originalūs laiškai buvo sulieti vandeniu ir neperskaitomi, o ir tas „vertėjas“ nebuvo XIX amžiaus lenkų kalbos specialistas. Tuščia jo – dauguma laiškų buvo išversta – ir pakankamai suprantamai.

Taigi – pirmas laiškas.

„Mano mieloji Henrieta,

taigi rašau Tau, kaip ir tarėmės, pirmąjį laišką iš Vilniaus į tą mišką, kur vieši. Kaip Tau sekasi, mano mieloji? Labai tikiuosi, nenusimeni čia ir Tau viskas gerai. Tuo labiau, kad juk neamžinai čia atvykai. Mano tėvelis ir Teta vis kalba, kad tave išpiršo už pono Lominovskio sūnaus. Henrikas vardu, ar ne? Kaip jis atrodo? Nesu jo mačiusi. Ar gražus? Turbūt, juodaplaukis. Dieve mano, kaip aš dievinu brunetus! Bet ką aš čia dabar – atleisk man, kvailai, už mano tokius samprotavimus.

Verčiau parašysiu tau, kaip man sekasi. O man sekasi, net nežinau kaip Tau ir parašyti. Ir gerai, ir blogai. Gerai, nes ačiū Dievui, visi esame sveiki, ir Tėvelis mano, ir Mamytė, ir Teta, ir brolis Rapolas – jis Tavęs neužmiršo – siunčia Tau labų dienų – tik nepagalvok nieko blogo. Tai, kad buvo Tave kadaise įsimylėjęs – tai juk vaikiškos meilės – Pati juk tai supranti, ar ne? Dabar jis susižavėjęs tokia Henrieta iš Žvėryno. Kaip juokinga, tiesa? Tavo bendravardė, bet Tu jos nepažįsti, jos tėvas – kažkoks svarbus valdininkas generalgubernatūroje.
O kas blogo? Tu gi žinai. Vis tas pats. Mano slaptasis širdies paveikslas ir dar slaptesnė, drįstu parašyti, meilė (nors tą žodį man taip nedrąsu rašyti, ir tai darau netgi neužtikrinta dėl tų savo jausmų) T. niekaip neatsako į mano slaptuosius jausmus ir atodūsius. Gali būti, jis to tiesiog nemato ir nesupranta. Bet ko gi jis nori? Kad aš viešai, visiems matant ir girdint, išreikščiau jam savo jausmus? Na jau ne. Verčiau šoksiu į Viliją, bet to niekada nebus. Ir toks neaiškus buvimas tęsiasi, Tu gerai žinai, jau net antrus metus. Ir ką gi? Ogi nieko. Maža to, išgirdau (Teta sakė), jog tas pats mums abiems gerai žinomas ir mane taip smarkiai pats netgi nežinodamas kankinantis T. ruošiasi išvykti į Varšuvą – studijuos ten universitete. Kai jau niekas nebematė, kiek prisiverkiau aš savo mažajame kambarėlyje! Kiek ašarų yra sugėrusi mano gėlėtoji pagalvėlė! Tu gi puikiai žinai.

Na, ką dar galiu parašyti. Mano brolis Rapolas, kaip jau rašiau, susižavėjo tokia Henrieta (koks sutapimas, ar ne?) iš Žvėryno, bet ji apie tai dar nieko nežino. Ar nebus jam kaip ir man – ar nesusirgs jis slaptąja ir amžintąją Meile??? Jis net eilėraštį jai parašė, bet tik man tedrįso parodyti. Galiu pasakyti, visai netgi neblogas eilėraštis jam išėjo, nors jis ne koks poetas, Tu gi puikiai tai žinai. Jei tik jis leis, aš Tau kitame laiške parašysiu tą jo eilėraštį. Turėsi bent kokią dvasios atgaivą tame savo gūdžiajame miške. Nors ką aš čia. Gal Tau ten visai patinka? Kaip Henrikas, juk nenuobodžiauji ten su juo? Nors ką aš čia, atleisk man. Parašyk man, laukiu. Kaip Tau ten sekasi, ir ką veiki. Kaip ten kaimiečiai, ar bendrauji su jais? Ar jie bent supranta lenkiškai? Man viskas įdomu, parašyk.

Tavo geriausia ir vienintelė draugė Beatričė, su nuoširdžiausiais linkėjimais“

Pirmąjį laišką perskaičiau vienu ypu. O manęs laukė dar net 11 kitų. Datų juose nebuvo, bet ar tai svarbu. Užsikaičiau kavos, ir, kol skaičiau kitus laiškus, vanduo virė ir arbatinukas be perstojo įkyriai švilpė, tik aš nekreipiau dėmesio.

„Mano mieloji Henrieta,

štai rašau aš Tau ir kitą laišką. Tu gi rašai man, kad  sekasi tau visai neblogai ir kad nėra ten tuose gūdžiuose miškuose taip jau blogai. Man belieka tik tikėti Tavimi ir linkėti visa ko geriausio. Betgi maldauju Tavęs – neužsibūk Tu ten, grįžk namo, į Vilnių. Nes ir su tom tavo sužadėtuvėm neaišku dar kaip bus. Nieko nenoriu tuo pasakyti, betgi mano Teta sakė, kad ten kažkas su tais Lominovskiais nelabai gerai. Kas tiksliai, nežinau, o ir nenoriu be reikalo rašyti. Tik Tu jau nieko tokio nepagalvok, nes niekas neaišku. Betgi grįžk, prašau Tavęs.

Man viskas gerai. Brolis Rapolas Tavęs nepamiršta ir siunčia labų dienų. Tik Tu ko nors nepagalvok, juk jis dabar susižavėjęs gražuole Henrieta (koks sutapimas, ar ne?) iš Žvėryno. Jam buvo labai įdomu paskaityti tavo laišką-  kaip ten miškuose Tau sekasi. Tik Tu nepyk, mano brangioji, kad daviau paskaityti, juk nieko ten tokio nerašei. Jam labiausiai patiko, kaip tu bendravai su kaimo žmonėmis, kaip Tu jiems patikai. Labiausiai jis nustebo, o ir aš taip pat, kad kalbėjaisi lietuviškai. Net nežinojau, kad moki lietuviškai.

Ar rašiau Tau praeitame laiške apie T.? Ko gero, rašiau. Šiuo atveju reikalai klostosi jau sparčiai, tik nežinau kokia linkme. Mačiau T. su kažkokia blondine, nepažįstu aš jos ir net nenoriu pažinti. Jie tik ėjo kartu ir linksmai šnekučiavo. Atrodo, kas gi čia tokio? Bet kad Tu žinotum, kiek aš prisikankinau, kiek visko prisigalvojau ir kiek prisiverkiau ant savo gėlėtosios pagalvėlės. O ryte pabudus (nors ir nemiegojau beveik) pagalvojau, kad visa tai labai kvaila. Kankinuosi čia dėl jo, o jis gal, net nežino, kad jį myliu (tiesą sakant, aš ir pati to nežinau). Jis manęs beveik nepastebi. Pasisveikina, kai susitinkam, aišku, bet tai ir viskas. O aš kiekvieną jo žvilgsnį gaudau, kiekvieną žodį, kiekvieną atsidūsėjimą. Kad jis žinotų! Jis ko gero pasibaisėtų tokia kvaila mergina. Aš ir pati savimi baisiuosi, bet patikėk, nieko o nieko negaliu su savimi padaryti. Ta meilė kaip liga kokia – žinok, aš jau noriu tos ligos atsikratyti. Tik kaip? Dievas mato, tai jau tikrai nebesveika. Sako, su laiku net meilė praeina. Gali būti, tik kas man iš to. Net nežinau, kada ji praeis – ir noriu pabaigos savųjų kančių, ir tuo pačiu nenoriu. Man taip saldu kankintis, bet – sekina mane labai tas jausmas. Net mama pastebėjo, sako – kas tau, dukrele, ar tik nebūsi įsimylėjusi??? Aš jai sakau, kad tikrai ne, o pati ko gero tuo metu nuraudau kaip paskutinė kvailė. Na, mes daugiau apie tai nekalbėjom, bet aš manau, kad jei jau mama pastebėjo tuos mano pokyčius, tai ir kiti gali pastebėti. O to aš tikrai nenoriu – pasirodyti publikos akyse paskutine nelaiminga įsimylėjusia kvaile – niekada!

Taigi, panašu į tai, kad visa ši istorija baigiasi. Kaip liūdna. Bet džiaugiuosi, turėdama tokią draugę, kaip Tu, nes daugiau niekam o niekam nepasakoju to. O šį mano laišką sudegink, nenoriu, kad pakliūtų jis kam pašaliniam.

Kaip Tu ten, tuose miškuose, parašyk man daugiau. Ir ne vien tik apie tuos kaimiečius, parašyk daugiau apie savo Henriką, man labai įdomu. Tik nieko tokio nepagalvok, aš to teiraujuosi tik kamuojama paprasčiausio moteriško smalsumo, na Tu pati žinai. Parašyk.

Tavo geriausia ir vienintelė draugė Beatričė, su nuoširdžiausiais linkėjimais“

Na, tas antrasis laiškas nebuvo labai įdomus, beveik visas tik apie kažkokį T., kuris net nepastebi nelaimingos įsimylėjėlės, betgi skaičiau viską iš eilės. Pagalvojau tik – visgi Henrieta nesudegino to laiško. Ir pateko jis pašaliniam – tai yra man, bet po tiekos daugelio metų tai jau tik istorija, ko gero.

Dar kelis laiškus perskaičiau, taip ir neradęs juose nieko, kas mane domintų. Ir štai gal šeštajame laiške...

„Mano mieloji Henrieta,

Mane labai sudomino pasakojimas apie Tavo sapną. Rašei, kad sapnavai keistą sapną, kad skambinai savo kambary fortepijonu, o šalia sėdėjo Tavasis Henrikas, ir netikėtai jis pažvelgė viršun, kur išvydo ore sklendžiantį kažkokį žmogų. Parašyk daugiau apie tą sapną, aš, žinok, tikiu sapnais. Tik nesijuok. Aš turiu labai gerą sapnininką, ir turiu labai gerą draugę, kuri labai gerai aiškina sapnus. Tik Tu nesijuok. Norėčiau daugiau sužinoti apie tą sapną. Kaip tas žmogus, kuris skraidė, atrodė? Aš tai būčiau apalpus, tokį baisų sapną besapnuodama... Aš, žinok, pažiūrėjau sapnininke, ką tas tavo sapnas reiškia. Skraidyti reiškia save pervertinti, dėl ko ateityje gali turėti rūpesčių. Na bet šiuo atveju ne tu skraidei, tai tada nežinau, ką tai reiškia. Groti fortepijonu reiškia, kad kažkada nepaklausei gerų patarimų. Aš Tavęs nenoriu gąsdinti, tiesiog noriu, kad atsižvelgtumei į mano patarimus. (...) “

Toliau nebeskaičiau – ten ir vėl gal porą puslapių apie tą pačią slaptąją meilę.

Mano sapnas. Tai juk mano sapnas. Kelis sykius skaičiau tą pačią vietą, negalėdamas patikėti. Karštligiškai skaičiau kitus laiškus, tikėdamasis surasti vėl kokias užuominas, bet daugiausiai buvo vis apie tą patį pašlemėką T., kuris nė nepastebi vargšės Beatričės slaptų atodūsių. Ir štai – bene paskutiniame laiške.

„ (...) Buvau susitikusi su viena savo gera drauge, vardo kurios čia neminėsiu, bet aš Tau apie ją jau rašiau – ji labai gerai aiškina sapnus. Papasakojau jai apie Tavo sapnus, tik Tu nepyk, aš Tau tik gero linkiu. Ji ilgai manęs klausinėjo, ir tokių dalykų, kurių aš nežinau, Tau geriausiai būtų atvykti į Vilnių ir pačiai su ja susitikti. Ji labai susirūpino Tavimi, sakė, kad Tavęs laukia ten dideli rūpesčiai ir – tik neišsigąsk – pavojai. Sakė, kad tas Tavo antrasis sapnas – apie tai, kad bėgai kažkur miške, ir kažkas Tave vijosi, tai nieko blogo, tai tik rūpesčiai, bet kasdieniai. Ir jų gali išvengti, jei tik pasimelsi šventai Barborai. Geriausiai kur bažnyčioje būtų jos altorių radus. O va tas pirmasis – su skraidančiu žmogumi, tai ji sakė tą patį ką ir aš tau rašiau – kad būtų gerai, jei prisimintum, kaip tas žmogus atrodo. Ir dar sakė, kad būtinai šį laišką sudegintum, nes jis gali kam nereikia papulti. Ir dar sakė, nors aš jau tuo tikrai netikiu, kad šis mano laiškas gali papulti į rankas būtent tam žmogui, kurį sapnavai. Neįsivaizduoju, kaip gali laiškas patekti žmogui iš sapno, bet Tu vis tiek verčiau jį sudegink. Antraip, sakė ji, nutiks kažkas keistai nepataisomo. Nesupratau, ką tai reiškia, bet ji būtent taip ir pasakė – „keistai nepataisomo“. Dar sakė, nors tai ir dar keisčiau, kad tas skraidantis žmogus iš sapno atseit įsimylės tave, ir dėl to gali nutikti baisūs dalykai, nebent Tu paklausytum jos patarimo ir (...).

Toliau originaliame laiške buvo neįskaitoma, sulieta vandeniu (ar ašaromis, kas ten žino), tad ir nebeišversta. Va taip va. Sėdėjau, žiūrėdamas į pageltusio popieriaus lapą, nežinau kiek. Gal valandą, o gal tik minutę. Laiko pojūtis buvo dingęs. Ir tik užuodęs svilėsių kvapą, atsitokėjau ir pamačiau, kad vanduo seniai išgaravęs ir dabar jau svyla tuščias arbatinukas. Šis mažas rūpestis – užpilant perdegusį arbatinuką vandeniu ir vėdinant kambarį – mane bent trumpam prablaškė nuo tokios įtampos, kokios ko gero niekad gyvenime nebuvau patyręs.

- - -

- Ar draugelis kartais nepramiegojai? O gal už dyką į Mažeikius nori nuvažiuoti?

Ničnieko nesusigaudydamas žvelgiau į apvalainą moteriškę, užsikvempusią virš manęs ir padėrusiu žvilgsniu tarsi lazerio spinduliu bandančią mane susvilinti. A, tai konduktorė. O ko ji nori? Betgi po to, kai ji dar sykį to paties paklausė, atsakiau dar iki galo neatsitokėjęs:
- Ne ne, man ne į Mažeikius, o tik į Viekšnius.
- Na tai lipk, čia ir yra Viekšniai, matai, visas autobusas laukia.

Galų gale suvokęs, kad vos nepramigau savo stotelės, strimgalviais šokau lauk, vos spėjęs pastverti kuprinę. Iki kaimo, kur gyveno Petrauskiai, autobusai kažkodėl nebevažinėjo, tad teliko nueiti pėsčiomis.

Prieš apsistodamas pas Petrauskius, pirmiausiai vis tik nutariau nueiti iki namo miške. Nors ir nelabai to norėjau. Tai buvo tik pareiga, kurią būtinai turėjau atlikti. Dabar jis atrodė dar labiau apleistas ir menkesnis, negu tada. Nusivyliau net. Pastūmęs vos besilaikančias duris, įžengiau vidun. Vien pelėsių kvapas, daugybė dulkių, vorai, musės ir kitokie vabalai. Jokios romantikos nei paslapties. O ko gi kito galėjau tikėtis? Štai kambarys, kuriame Henrieta grojo fortepijonu. Štai jis kur stovėjo, kambario gale. O štai čia –sofa, ant kurios sėdėjo Henrikas – josios vyras. Ji čia grojo, ant fortepijono degė žvakė, kurios liepsną vis bandydavo užpūsti pro atvirą langą besiveržiantis vėjelis. Henrikas sėdėjo ir tik klausėsi, net nejudėdamas. Kažin ką jis galvojo? Kad myli šią moterį, ar kad ji galėtų ir geriau skambinti, ar – kaip čia ją užmušus ir užmūrijus? Nesąmonės kažkokios. O Henrieta tuo tarpu tik grojo, net galvos nepakeldama. Netikėtai nustojo. Henrikas klausiamai sužiuro į ją. Henrieta turėjo jam pasakyti – girdi? Henrikas turėjo paklausti – ką turiu girdėti? Nežinau – turėjo atsakyti Henrieta, gal tik pasigirdo. Ir ji tęsė savo melodiją, bet dabar ji buvo ne tokia užtikrinta, pradėjo klysti. Kas tau pasidarė – turėjo paklausti Henrikas. Nežinau – turėjo atsakyti Henrieta. Eisiu gal jau verčiau gultis, pavargau. Ir ji turėjo paprašyti Henriko, kad šis pabūtų šalia jos lovos. Henrieta bijojo, pati nežinojo ko, tad paprašė Henriko, kad tas pasėdėtų šalia, kol jis užmigs. Aš tyliai tariau (kad niekas neišgirstų, bet juk ir negalėjo, juk nieko be manęs čia nebuvo) – kai tik užmigsi, tu būsi tik mano vieno. Aš ateisiu į tavo sapną. Betgi Henrieta išgirdo. Jis ateina, sušnibždėjo ji. Kas toks – turėjo paklausti Henrikas. Nežinau, atsakė Henrieta. Henrikas, be galo tvardydamasis, turėjo pasakyti – atsiprašau, miela ponia, bet man atrodo, kad visa tai tik tavo jaunatviškos fantazijos ir galbūt dar nuovargio vaisius. Tad kad miegok ramiai, nieko tau nenutiks, labanakt. Ir jis turėjo išeiti iš josios miegamojo. Išėjo.

Aš sėdėjau ant grindų – prie pat tos vietos, kur kadaise, daugiau nei prieš šimtą metų, stovėjo gražios jauno moters – Henrietos lova. Aš girdėjau jos neramų kvėpavimą. Betgi pagaliau miegas ją įveikė, kvėpavimas tapo ramus ir lygus. Tyliai ištiesiau ranką ir atsargiai atsargiai paliečiau jos delną, nusvirusį nuo lovos krašto. Nieko nepajutau. O Dieve, Dieve, sušnabždėjau – kokias aš čia nesąmones darau. Juk čia nieko nėra, vien tik aplūžusios sienos ir dulkės. Ir dar aš – ko gero, visai jau išprotėjęs. Išsitraukiau medalioną iš vidinės kišenės – aš jį visada su savimi nešiojausi, bet prietemoje nelabai ką įžiūrėjau. Padėjau medalioną ant grindų (nepaisydamas ekstrasensės perspėjimų) – toje vietoje, kur kadaise stovėjo Henrietos lova. Kita vertus, iš kur aš ištraukiau, kad ji čia stovėjo. Ir iš vis – ką aš žinau? Ir galų gale – ką aš čia darau???

Betgi vieną dalyką, kad ir beveik įsitikinęs savo beprotyste, vis tiek turėjau padaryti. Išgriauti sieną, kur kadaise Henrikas užmūrijo Henrietą. Tai nebuvo sunku – siena buvo medinė, ir beveik sutrūnijusi. Taigi, jis jos net neužmūrijo čia, o tik praardęs sieną, įkišo vidun jos kūną ir vėl užkalė. Kažin ar taip įmanoma? Na, galų gale, norint viskas įmanoma. Jausdamas baimę, smalsumą ir gėdą dėl savo beprotystės, plikomis rankomis čiupau už atsiknojusios sienos lentos. Išlaužęs ją, ėmiausi kitos. Toliau buvo jau lengviau. Pro skylę pabiro spaliai ir dulkės, nuo kurių pradėjau kosėti. Viduje, aišku, nieko nebuvo. Pašviečiau žibintuvėliu, kurį apdairiai buvau pasiėmęs. Nieko. Aišku, kad nieko. Nieko ir neturėjo būti.

Pas Petrauskius nė nebėjau – patraukiau tiesiai Viekšniuosna, kol dar autobusai važiuoja. Ką jaučiau? Ogi nieko. Tik nuovargį. Bet daugiau nieko – nei palengvėjimo, nei gėdos, nei nusivylimo, iš vis nieko. Tik nuovargį ir kažkokią tuštumą. Tik vėliau, jau grįžęs namo, supratau, kad nebejaučiu ir manęs ilgai kankinusios meilės (jei tai meilė buvo) seniai mirusiai merginai. Bet dėl to nesidžiaugiau. Nei liūdėjau. Pamaniau – dabar reiktų man Rimgailę įsimylėti – tikrą, realią merginą. Ir be to – gana gražią ir protingą. Ir, kas svarbiausia – Henrietos proprovaikaitę. Tfu, kad mane kur... Ir vėl. Betgi tiek to – tuo tarpu dar neįsimylėsiu. Kol kas nieko neįsimylėsiu. Palauksiu bent keletą mėnesių, o ten jau žiūrėsim.

Kritau sofon, ir tuo pat metu pasigirdo telefono skambutis. „Labas, čia aš, Rimgailė“. „Taip, klausau“. „Klausyk, Domantai, tėvo archyve radau dar vieną laišką. Manau, tau jis bus įdomus. Šį kart tai ne Beatričės, o pačios Henrietos laiškas, įsivaizduoji. Ir rašytas jos sužadėtiniui. Susitinkam toje pačioje kavinėje, aš atnešiu tau jį, gerai? “

Gulėjau lovoje, nežinodamas, ką atsakyti.