Sapnų vedlys. Prologas

2023 metais, iškart po trečiojo pasaulinio karo, žmoniją užpuolė nauja liga. Šimtai žmonių užmigę vakare, ryte tiesiog nebe nubusdavo. Jie nebuvo mirę, jų tiesiog nebuvo įmanoma pažadinti. Iš pradžių medikai laikė tai nauja komos rūšimi, tačiau vėliau mokslininkai įrodė, kad ši liga yra tiesiog gilus miegas. Susirgęs žmogus visą laiką sapnuodavo, visiškai nejausdamas išorinio pasaulio. Mokslininkai paskelbė, kad liga gyvybei nepavojinga, bet jau po kelių savaičių pacientai ėmė mirti. Atlikus skrodimus buvo pastebėti neįtikėtini rezultatai. Pacientai mirė nuo kritimų iš didelių aukščių, nuskendo, sudegė, užduso nuo dūmų ar žuvo nuo šautinių, pjautinių, durtinių žaizdų bei įkandimų. Visas šias traumas jie patyrė gulėdami ligoninės lovose. Nuo neaiškių mirčių negelbėjo nei mokslininkų nuolat kuriami ir tobulinami vaistai, nei gyvybės palaikymo įranga. Tarp pacientų artimųjų kilo panika. Jų mylimieji ar šeimos nariai galėjo bet kurią akimirką žūti, o medikai tik skėsčiojo rankomis. Tuomet imta ieškoti netradicinių gydymo būdų. Žmonės kreipėsi į žolininkus, ekstrasensus, kitus netradicinius specialistus. Šie taip pat negalėjo nieko padaryti.
  2025 metais, New Andželo mieste pasklido gandai apie žmones, galinčius pažadinti sergančiuosius. Gandai greitai virto visuotiniu bumu. Žmonės per televiziją bei internetą kreipėsi į paslaptinguosius asmenis, siūlydami dideles pinigų sumas, už pagalbą jų artimiesiems. Į daugumą pasiūlymų atsiliepė apgavikai, trokštantys tapti turtingais, tačiau žmonės neprarado vilties ir ėmė dar energingiau ieškoti gelbėtojų. Pirmąjį pažadinimą 2025 metų kovo 21 dieną atliko paauglys vaikinukas. Žadinimas buvo nufilmuotas ir truko nepilnas 6 minutes. Vaikinukas prisistatęs kaip Sapnų Vedlys, įžengė į palatą, pasikalbėjo su pacientės vaikinu, paprašė, jog jam leistų atsigulti šalia sergančiosios. Išgėrė mikdomųjų tabletę, kurios buvo paprašęs iš seselės, atsigulęs paėmė merginos ranką ir užmerkė akis. Po kelių minučių jis atsisėdo ir pasakė, jog darbas baigtas. Pacientės vaikinas pamanęs jog paauglys apgavikas ėmė rėkti, bet po kelių sekundžių sustingo iš nuostabos, pamatęs, jog jo mergina kuo ramiausiai rąžosi lovoje.
  Po šio įvykio buvo užfiksuoti dar 27 žadinimai ir miesto valdžia pasiūlė įvesti „Sapnų Vedlių“ tarnybą, tačiau visi vedliai atsisakė ir pageidavo likti laisvai samdomais pagalbininkais. Jų tapatybės, gyvenamosios vietos ir kiti duomenys liko nežinomi. Taip vedliai galėdavo patys rinktis klientus, išvengdami prašančiųjų pagalbos eilių.
  Dauguma vedlių imdavo labai didelį užmokestį, tad mieste nusikaltimų skaičius beveik patrigubėjo. Visi bijojo, jog artimieji mirs. Dėl didelių užmokesčių neturtingos šeimos ėmė žudyti sergančiuosius, nė nemėgindami prikelti. Eutanazija buvo gerokai pigesnė nei žadinimas, tad norėdami palengvinti artimųjų, o kartu ir savo kančias žmonės naudojosi legaliu žudymo būdu. Valdžia, pasibaisėjusi, kad žmonės taip lengvai siunčia myriop artimuosius eutanaziją uždraudė. Bet žudymo tai nesustabdė. Draudimas atvėrė rinką praradusiems licencijas daktarams ir visiems galintiems gauti mirtinąjį švirkštą. Valdžia bergždžiai kreipėsi į vedlius prašydama sumažinti įkainius. Šie atsakė, jog tokios unikalios paslaugos vertos tūkstančių ar net milijonų kreditų. Tuomet pasklido kalbos apie vedlį, dirbantį beveik už dyką. Įperkamą tiek valdininkui, tiek gamyklos darbuotojui. Žmonės įgavę vilties mėgino jį rasti. Per tris mėnesius šis vedlys atliko 50 žadinimų beveik už dyką, taip sukeldamas kitų vedlių pyktį ir priešiškumą. Žmonės beveik nustojo samdyti kitus vedlius.
  Taip prasideda istorija žmogaus, tapusio visuomenės didvyriu ir mirtinu kolegų priešu...