ar

reikėjo ilgai klūpoti
ant žvyro
pargriuvus nuo to skubėjimo
kai lekia traukiniais medžiai namai
lekia plačiom akim stebėdami

ir tavo veidas iš jų į mane
tai matinis tai  skaidrus
apokaliptiškai stebi
didesnis už patį didžiausią kalną
taip nepaleidžiantis mano klūpojimo
rink sakai rink ir vyniok visą ilgą kalbėjimą
savo rankas įvyniok nereikės jų ilgai
ir nurisk tą ritulą nuodėmių
ten kur savaime sudegs

stingso traukinio žvitrūs langai
pakibę virš išklūpoto žvyro
kačių žvilgsnius atmušinėja
ir keista tos šviesos
apspitusios lyg
tarpgalaktinės akys
tavo regėjimais
neša

ar tu jau atleidai
ar tu jau atleidai
taip kvaila sakyti nebūta ir nuodėmės 
bet suklupau už grumsto
prie tavo tylėjimo tavo žvilgsnio
iš ten kur išeinam