Mircea Eliade ir šventasis laikas (8.)

Mūsų dienos — kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, —
Salomėja Nėris

Religijotyrininkas, religijų istorikas, filosofas ir rašytojas Mircea Eliade analizuodamas laiką (bei erdvę) remiasi dvipole sistema: pasaulietiškasis erdvėlaikis – pasaulietiškumas (profane) ir šventasis erdvėlaikis  – šventybė (saint). Šie du poliai kontrastuoja, jie yra vienas kito antipodai. Religingas žmogus, pasak Eliade (1997), puikiai jaučia skirtumą tarp šventybės ir pasaulietiškumo, tarp šventojo ir pasaulietinio laikų.

Pasaulietinis laikas – įprastas, kasdienis, buitinis, rutiniškas laikas. Jis racionalizuotas: darbas – šeima – namai – miegas – laisvalaikis – darbas ir t. t. Pasaulietiniame laike viskas vyksta pagal fizikinius, visuomeniškus dėsnius, politinius, ekonominius, teisinius principus, kitaip tariant, pagal nustatytą pasaulietišką ekologiją, kurioje kiekvienas narys turi užpildyti tam tikrą poziciją arba nišą. Tai laikas be jokios paslapties bei stebuklų. Tai laikas, kurį dauguma žmonių gyvena 24 valandas per dieną, 7 dienas per savaitę. Pasaulietinis laikas – kintamybės chaosas, simuliakras: reiškinių vardan reiškinių, esinių vardan esinių, dirbtinai suvienodintų, tačiau vienas nuo kito atitolusių solipsistinių egzistencijų suma. Pasaulietiniame laike galima užtikti realybės užuomazgų, o ne pačią realybę. Masiniai pirk-parduok santykiai, klibanti visąapimanti biurokratija, beprasmis vartojimas ir lengvai įdaiktinama žmogaus esybė, materiali vertė gožianti dvasinį vertingumą, gyvenimas be aukštų aspiracijų, nusižeminimas, konformizmas ir aklas nuolankumas valdžiai, vadovams, vadeivoms. Tai greitaeigis nuoseklus judėjimas myriop be susirūpinimo būtimi anapus kasdienybės. 

Šventasis laikas - sunkiai paaiškinama laiko kategorija. Jis nėra šventumo ar šventuolių laikas, kadangi etiniai imperatyvai jame negalioja. Tai laikas, kuriame dominuoja specifiniai religiniai potyriai: atsidavimas, meilė, nuolankumas, tačiau ne konkrečiam materialybės objektui, o nematerialiai nedaiktinės būties sąrangai, kuri, priklausomai nuo konkrečios religinės formos, gali įgyti toteminį, monoteistinį, politeistinį pavidalus. Šventajame laike garbinamos ne skulptūros, dievo/dievuko atvaizdai, o tai, ką jie reprezentuoja, vaizduoja, žymi. Šis reprezentavimas, vaizdavimas, žymėjimas nėra tiesiog nesąmoninga eilinio signifikato panauda: išbaigtas žymimojo kulto (pvz. Jėzus Kristus) perkėlimas į žymenį (nukryžiuoto Jėzaus Kristaus vaizdinys) ar atv., tai pats perkėlimo aktas – religinė trancendencija, kupina slėpinių bei hierofanijų (šventybinių realybių manifestacijų).

Religingas žmogus siekia gyventi realybėje, o hierofanijos jam yra pati tikriausia realybė, absoliučios realybės prielaida, dangiško Absoliuto patirtis. Šventasis laikas yra ekstatinis šokis apie axis mundi („pasaulio ašis“), sąsajos tarp čia-būties ir ten-būties atskleidimas, oficialus sąmonės leidimas apsireikšti kosminiams pradams, įgalinantiems „čia ir dabar“ buvimą. Pasaulio suvokimas galimas tik šventojo pasaulio ribose.

Šventasis laikas pirmiausia yra laikas švenčių metu (dažniausiai periodiškų švenčių), nekintančių archetipinių amžinybės elementų atkartojimas, kuriame pasitelkiamos sakralios veikos rūšys: ritualai, ceremonijos, tam tikrų svarbiausių ir prasmingiausių įvairių mitinių/religinių veikėjų gyvenimo detalių ar epizodų aktualinimas juos imituojant. Šventajame laike šventinės būties - šventės dalyviai tampa pasaulio kūrybos liudininkais, dievų ir dieviškųjų figūrų likimo, kūrybinės jėgos bei atsakomybės bendrasavininkais, pasaulį tveriančiomis substancijomis. Eliade (Šventybė ir pasaulietiškumas, 1997) pateikia kosmogoninio mito pavyzdį, kur pasaulėkūra  aiškinama kaip kokio nors milžino nužudymą (Ymiras germanų mitologijoje, Puruša indų mitologijoje, Pangu Kinijoje). Tokios įasmenintos kosmogonijos atkūrimo ritualas mėgdžiotų milžino nužudymą, jo organai, kurie simbolizuoja pradžią įvairioms kosmoso sritims, būtų išpjaunami, pašventinami.

Kiekviena religinė šventė, kiekvienas liturginis laikas, sako Eliade, „yra atkūrimas kokio nors švento įvykio, atsitikusioje mitinėje praeityje, pasaulio pradžioje. “ Tai pirmykštis mitinis laikas, ritualuose ir ritualais vis paverčiamas dabartimi, todėl savo prigimtimi jis yra „grįžtamas, sugrąžinamas ir atkartojamas begalybę kartų“. Nėra jokio laiko prieš atsirandant realybei, kuri išeina už atitinkamo šią realybę aprašančio mito, todėl šventasis laikas yra pirminis arba pirmapradis laikas, mito archajinė būklė, kartu ontologinio amžinumo laidas.

Eliade teigimu, tarp šių dviejų laiko rūšių yra tolydumo pertrūkis, tačiau apeigų dėka religingas žmogus be jokio pavojaus gali “pereiti” iš įprastinės laiko tėkmės į šventąjį laiką. Kita vertus tikrai religingas žmogus (homo religiosus), o ne pseudo-religingas žmogus, kuriam religija yra užslėptų, neįsąmonintų, kartais netgi itin ligotų, patologiškų motyvų ar lūkesčių racionalus pagrindimas, gali ne kartkartėm dalyvauti, o gyventi šventajame laike. Šventasis laikas gali tapti jo čia-būties pamatu.

Koks religingo žmogaus požiūris į laiką? Visų pirma, kalbant paties Eliade žodžiais, jų žodynas atskleidžia religinę pasaulio ir kosminio laiko (metais) sąsają. Kosmosas laikomas vienu gyvu organizmu, kuris gimsta, vystosi ir užgęsta paskutinę metų dieną, kad atgimtų per Naujuosius metus. Šventykla, šventavietė tarnauja kaip pasaulio atvaizdas, kuris pašventina visą kosmosą, visą kosminę gyvastį. Visų antra, religingam žmogui pasaulis atsinaujina kasmet, kiekvieneriais metais jis atgauna savo prigimtinį šventumą. Visų trečia, religingam archajinių kultūrų žmogui kol neegzistuoja daiktas, tol neegzistuoja ir jo laikas, taigi prieš kosminę egzistenciją negali būti jokio kosminio laiko. Visų ketvirta,  religingas žmogus visomis išgalėmis siekia gyventi kuo arčiau savo dievų, šventinių ritualų metu kiek įmanoma labiau su jais supanašėdamas. Visų penkta, religingam žmogui tų pačių mitinių įvykių kartotė yra didžiausia jo viltis: kiekvienu atkūrimu jis atgauna galimybę pakeisti savo būtį, paversti ja panašia į dieviškąjį modelį, nes [...] būtent dėl šio amžinojo grįžimo prie šventybės ir realybės ištakų žmogus manosi esąs išgelbėtas nuo nebūties ir mirties.

                                                      [...]