už mano lango kovas
prapliumpa priekaištais į priekaištus mainais,
kad dešinę keliskart įsipjovus,
bijau paliesti voką pernelyg dažnai
rašai, kad sveikas, kad siaubingas šaltis
O kaip širdis? O ar širdis sveika?
atleisk, išsprūdo, vakaras - nekaltas,
tiesiog prisiminiau nesvetimas rankas
Ar aš pasikeičiau?
šiek tiek, žinai, išmokau
pajaust kuo skiriasi „galbūt“ ir „niekada“
verkiu retai, tik kai praplyšta tuopos,
viltis kažką sulopyt - pasmerkta
O gal palikim viską, meskim, susitikim!
pavasarį aš perbraukčiau lengvai
Neišsigąsk, juokauju, parašyk man,
kad liepos naktį vėl... manęs nesapnavai
Turbūt į pabaigą kvepėjimas aviečių?
rausva sula tarp pirštų, rytas, du laiškai
kaip būčiau, jei tavęs nesiilgėčiau
kaip būtum tu
gerai, kad nesakai…
Intymu ir subtilu, kaip ir patys laiškai. Gaila, kad laiškų rašymas nyksta kaip ir daugelis kitų tikrosioms vertybėms palankių sferų.
Čia - vertybiniai popieriai. Pasirašau ir pridedu 5
kad tekstas tikrai geras (man), aš suvokiu tada, jei perskaičius pačiai kyla tas impulsas, virpulys kurti eilėraštį. o šitas tekstas tą virpėjimą suteikė.