Mano augalui

Trupėjo dienos
Ir mėnesių našta
Dar netų srautas
Nubloškė į niekur
N u s k u b ė j o
Akimirksnio virsme
Žvaigžde pavirtęs žiedas
Ašaroje klampioje apsigyveno
Taip netikėtai
Šlamena lapai
Kviečia priartėti
Paliečia galvą
Džiūgauja ir aš drauge
Tyla į sūkurį įtraukia
Į žalumą skandindavau
Emocijas liūdnas
Daugiau nei dvidešimt
Taip metų
Tu priėmei sugėrei
Manuosius jutimus
Todėl taip ašaringai
S u ž y d ė j a i
Svyranti kintanti laiką
Savyje ilgai brandinai
Dabar pats metas
Kupolė Rasa
Amžinasis Rėdos Ratas
Dėkinga esu
Už mažytį stebuklą.