Berniukas pasikrapštė nosį ir, vos nenugriuvęs nuo tvoros, ant kurios sėdėjo, įsispoksojo, kaip Slavas, taip jį vadino kaimo žmonės, savo stambiais pirštais tvirtai spaudė adatą, adydamas tinklą. Po kiekvieno dygsnio jis pakeldavo tinklą aukštyn ir prisimerkęs nužvelgdavo savo darbą. Šalimais sėdinti mergaitė atidžiai sekė savo tėvo darbą, tarp suglaustų kelių laikydama ąsotį, pilną vandens. Nenukreipė savo dėmesio niekur kitur, tik stebėjo tvirtus dygsnius.
Kad ir kaip berniukas vertėsi per galvą, ji nežvilgtelėjo net akies kampučiu, tarsi būtų tuščia vieta. Atrodė, kad visą mergaitės pasaulį sudaro tik tas tinklo taisymas ir tylus, rūstaus veido tėvas.
Nežinodamas, kaip dar atkreipti dėmesį į save, berniukas basa koja pajudino žagarą su užmauta puodyne. Indas, skardžiai skambtelėjęs, šokte nušoko žemyn, pažirdamas į gausybę šukių.
Slavas atsargiai įbedė stambią adatą sau į kelnių klešnę ir nuleidęs rankas, pasidėjo tinklą ant kelių. Žvarbus žvilgsnis klausiamai susmigo į berniuką. Nebuvo jis piktas ar pagiežingas, nebuvo jis net liūdnas, koks dažnai būdavo vakarais, kai mėnulis suapvalėdavo, tik nustebęs, tarsi vyras tik dabar būtų pastebėjęs nerimstantį berniuką. Niekas nuo tada, kai Slavas atžygiavo su didžiuliu krepšiu ant nugaros ir už rankos vedina pavargusia mergaite, negirdėjo jo kalbant. Pirmą naktį, kaimo kriviui atnešęs maišą, pilną žuvies, taip pat nepratarė nė žodžio, tik mostelėjo ranka ir nudelbė į žemę sutrikusį žvilgsnį. Antrąją, raišuodamas grįžęs iš miško su taikliai nušautu šernu, nė menkiausiu žodžiu neišsitarė apie savo žaizdas. Trečiąją, kai krivis atėjęs pasakė, kad jie gali čia likti tiek kiek panorės, vėl nieko nepasakė, tik žemai nusilenkė. Tad ir dabar berniukas nesulaukė nieko daugiau, tik skvarbaus smalsaus žvilgsnio.
Iškart dingo noras siautėti, siekianti atkreipti mergaitės dėmesį. Vaikas atsargiai nuslinko nuo tvoros ir nuspūdino šalin. O įsitikinęs, kad nutolo pakankamai, puolė bėgti.
- Vaga turi būti tiesi, - ramiai šnekėjo tėvas šalia žingsniuojančiam berniukui, - tiesi, kaip ietis. Tik tada ji atneš tau sotų derlių.
Bėris, uodega vaikydamas muses nuo nugaros, atkakliai sau kinkavo į priekį, tempdamas paskui save plūgą. Niekas jo netrikdė – nei iš savo urvo pašokęs žiurkėnas, nei visai pažeme laigantys strazdai.
Tėvas, kurį laiką stebėjęs bėrio prakaitu žvilgančią nugarą, galų gale timptelėjo už vadelių, jį stabdydamas.
- Na, o tu ko tylus?
Berniukas kojų pirštus surietė taip, kad jie susmegtų į šiek tiek drėgną žemę.
- Nepatinka man dėdė.
- Koks dėdė?
- Na tas, su tinklais kur žaidžia.
- Aaa, su tinklais.
Tėvas, persimetęs vadžias per petį, išsitraukė pypkė ir kruopščiai ją ėmė grūsti, saugodamas kiekvieną tabako žiupsnį.
- O kuo jis nepatinka?
Berniukas giliai įkvėpė ir sukaupęs visą drąsą, kaip žirnius išbėrė žodžius:
- O tas, kad neleidžia dukrai žaisti, kad tyli, kad nesirodo šventėse, kad kartu nesimaudo, kad kiekvieną rytą galanda tą savo kirvį ir kad yra toks didelis.
Tėvas giliai įtraukė kartoką dūmą ir palingavo galva.
- Ir dar tiek daug baisios žuvies prigaudo. Atmeni tą, primenančią spygliais apkaišytą veltinį? Kurios mėsa, kaip jauno veršiuko buvo.
Berniukas žvilgtelėjo į tėvą, nesuprasdamas – juokauja jis ar rimtai šneka.
- O dar tokią galybę žvėrienos iš miško partempia, tiesiog sprogti galima bevalgant. Ką jau kalbėti apie jo kirvį, priskaldžiusį tiek pliauskų, kiek visų vyrų kartu sudėjus. Tikrai baisus žmogus, - pridūrė, išpūsdamas dūmus į viršų.
Susėdo jie tylomis – vienas, susimąstęs besiklausantis jūros ošimo, kitas bandantis suprasti kur buvo juokas, kur teisybė.
- Jei jis kitoks, tai nereiškia, kad blogas. O tu bandei mergaitę pakalbinti ar tik išsidirbinėjai, bandydamas dėmesį atkreipti?
- Bandžiau, - ne visai tvirtai atsakė vaikas.
- Tai pabandyk dar kartą. Turbūt per tyliai kalbinai, neišgirdo.
Berniukas dėkingai paglostė tvirtą tėvo ranką. Kiek dar palūkuriavo, laukdamas nežinia ko. Galų gale, vikriai peršokęs kurmrausį, dar nepaliestą plūgo, nukūrė link kaimo.
- Aš Uosis, - sukaupęs visą drąsą, suburbėjo berniukas.
Mergaitė atsitiesė ir smalsiai įsižiūrėjo į berniuką, šiek tiek suraukdama antakius. Atsargiai apsilaižiusi rausvas lūpas, ji, tarsi nežinodama, kur dėti rankas, ėmė lyginti sijono klostes. Pirštai buvo ištepti lygiai tuo pačiu raudoniu, lyg būtų rinkusi žemuoges.
Uosis apsidairė, ieškodamas tų uogų. Jo giliu įsitikinimų, dar buvo per anksti visiškam žydėjimui, tačiau ko mergaitė daugiau galėjo ieškoti pamiškėje, ypač nešina maža pintine, nupinta pačio Zojaus.
- Duosi ir man?
Mergaitė nustebusi į jį pažiūrėjo ir sunėrė rankas už nugaros.
- Žemuogių ar duosi? – suirzo Uosis.
Ji šiek tiek atsitraukė ir papurtė galvą. Uosis stryktelėjo, taikydamas ją pačiupti už rankos, tačiau mergytė neįtikėtinai vikriai išsisuko ir dingo tarp lazdynų, pametusi pintinę. Supykęs, berniukas spyrė į kelmą, tačiau tik skaudžiai užsigavo, o nuotaika dar labiau sugedo. Pasičiupęs žolyne numestą pintinę, įsukęs tvojo į drebulę. Pintinė, atšokusi nuo žievės, visu smarkumu trenkė berniukui atgal į veidą, papuošdama žandą mėlyne. Uosis pasitrynė skaudamą vietą ranka. Akyse žybtelėjo pirmosios ašaros. Tačiau verkti nepratrūko. Net neabejojo, kad mergaitė stebi jį už to šiek tiek judančio lazdyno. Kaip tikras vyras nusispjovęs, berniukas pasikišo pintinę po pažastimi ir nupėdino atgal tuo pačiu takeliu, kuriuo ir buvo atėjęs.
Tėvas ištiesė keliauninkui puodelį, pilną šalto rūgūsio pieno ir užtraukė savo pypkę, pasisukdamas taip, kad dūmai eitų į kitą pusę ir netrukdytų vargetai pavalgyti.
Uosis, rankose tebespausdamas mažąją pintinę, smalsiai spoksojo į pakeleivį. Daugybę kartų lopyti drabužiai, palaikė lazda, tuščias žvilgsnis ir baisiai susivėlusi barzda, per amžius nešukuota net pirštais. Tačiau tėvas vis tiek paslaugiai pakvietė jį prisėsti ant suolelio šalia namo.
Berniukui užvis labiausiai norėjosi pasiguosti ir papasakoti apie paiką Slavo dukros elgesį, tačiau tėvas suturėjo jį, primindamas, kad visų pirma reikia pasirūpinti svečiu, kad ir koks jis bebūtų.
- Kas gero tolimuos kraštuos, burtininke?
Elgeta tik akimirksnį suturėjo duonos kriaukšlę, kylančią link burnos.
- O kas ten gero, kai nieko nematai? – atsakė klausimu į klausimą ir susigrūdęs duoną į burną, įniko ją godžiai kramtyti.
- Kartais užtenka tik gerai klausyti.
- Teisybė, - sutiko vargeta ir ilgais pirštais sugraibęs ištiestą puodelį, prispaudė jį prie krūtinės, - Slavai išmušti, Prūsai išmušti, Lyviai išmušti. Kur kaimai buvo, dabar degėsiai ir kaukai, kur plačiausi laukai, dabar vilkatai slepias. Nesaugu vienišam keliauninkui.
- Nesaugu, -sutiko tėvas, išpūsdamas aitrų tabako dūmą.
- Ypač aklam, - pridūrė burtininkas ir susivertė rūgusio pieno likutį į burną.
- Kas tiesa, tas ne melas. Dar norėsi, burtininke?
- Gal tik truputį.
Tėvas ištiesė Uosiui jau ištuštėjusį puoduką ir linktelėjo.
- Įpilk dar.
Uosis paknopstomis nulėkė į trobą ir vos rūsio dangčiu neprisispaudęs pirštų, šokte įšoko į šaltąją.
- Tu tikras, kad reikia taip skubėti? – pasiekė motinos balsas, - nusisuksi sprandą, kas tada bus.
- Ten burtininkas, mama, - tyliai sušnabždėjo Uosis, iškišęs galvą, - pasakoja įdomius dalykus.
Motina, sutrynusi kelis kmynų grūdelius, subėrė juos į tešlą ir tik tada, nusibraukusi sūrų prakaitą nuo kaktos, įdėmiai nužvelgė sūnų.
- Kiek girdėjau, - mostelėjo į pravirą langą, - papasakojo tik apie išmuštus kaimynus. Ir tu manai, kad tai įdomios istorijos?
- Tai dar daugiau papasakos, - pasipūtė Uosis, - jis gi burtininkas!
Laistydamas per daug pripiltą puoduką, jis kaip įlėkęs skubiai, taip skubiai ir išbėgo į lauką, palikdamas motiną kepti. Ne tas dabar rūpėjo Uosiui. Troško tik išgirsti apie didelius mūšius ir pergales. Šiuo metu net buvo pamiršęs apie Slavo mergaitę, išsigandusią taip, tarsi pats velnias būtų.
Burtininkas tebesėdėjo kaip sėdėjęs, ilgais pirštais skrabendamas savo lazdą, tėvas laikė rankose jau gęstančią pypkę ir į ją niūriai spoksojo.
- Ne, burtininke, per daug prašai.
Uosis ištiesė puodelį. Burtininkas jam šiltai nusišypsojo ir ištiesęs ranką paglostė galvą. Tą trumpą akimirką tėvas įsitempęs šiek tiek palinko į priekį ir net sugriežė dantimis.
- Tai garbė būti burtininko mokiniu.
- Kažkada buvo, - sausai atsakė tėvas.
- Aš aklas, pagalbininkas man reikalingas, - toliau dėstė burtininkas, tarp žodžių vis nurydamas po gurkšnį rauginto pieno.
- Ne, burtininke, tu jau atleisk man, netašytam žmogui.
Burtininkas žiojosi dar kažką sakyti, tačiau susivaldė ir galų gale kuo ramiausiai pastatęs puoduką šalia savęs ant suolo, linktelėjo.
- Ne, tai ne. Tai gal bent kokią stipresnę lazdą išlaužtum? Maniškė jau visai subyrėjusi.
Ir ištiesęs parodė savąją, nutrintą iki juodumo ir girgždančią, tarsi šimtametis ąžuolas,
- Lazdą galiu, - kiek nustebęs atsakė tėvas, - Uosi, pabūk su svečiu. Aš tuoj.
Tėvas skubriu žvilgsniu pasuko link tvarto, kur laikydavo ilgas kartis, kurias sunėręs džiovindavo šieną.
- Būtum geras mokinys, aš matau, - tyliai sumurmėjo burtininkas, traukdamas odinę gertuvę, - gaila, kad tavo tėvas toks užsispyręs. Nori gurkšnelio?
Uosis papurtė galvą. Likęs dabar vienas su šiuo elgeta, kažkodėl nebetroško daugiau jokių žinių, jokių pasakojimų. Nebeatrodė burtininkas ir toks paslaptingas – tik eilinias, nešvarus ir net šiek tiek smirdantis ubagas.
- Ne, tai ne, - jis užsivertęs nurijo gerą gurkšnį ir atsirūgęs sučepsėjo lūpomis, - tavo irgi tokie patys pilki drabužiai, kaip mano, pilka rudinė, ilga uodega- pridūrė ir uždėjęs ranką berniukui ant peties, šiek tiek spūstelėjo laibais pirštais.
Nespėjo tėvas grįžti su kartimis, kai burtininkas vikriau, nei atrodė galintis, atsistojo ir skubriu žingsniu pasuko į keliuką, net nepasivarginęs atsisveikinti ar padėkoti. Liko tik pagriautas puodelis ir į žemę besigeriantis rūgęs pienas.
- Na tu ir netvarką palikai, - tarpduryje išdygo pyktelėjusi motina, - o burtininkas kur?
- Išėjo, - gūžtelėjo berniukas, trindamasis petį.
- Ir gerai, - akivaizdžiai nudžiūgo motina, - o dabar ateik čia ir sutvarkyk, ką pridirbęs.
Uosis pabudo, kratomas šalto drebulio. Drėgnos samanos laikė minkštai prigludusį jo kūną, vos keli saulės spinduliai, šiaip ne taip prasibrovę pro tankią lapiją, spigino tiesiai į akis. Šaltas drebulys palengva rimo, tačiau Uosis tebegulėjo, vieną koją įrėmęs į lūžusios pušies kelmelį, o rankomis tvirtai apsikabinęs savo pečius. Niekaip nepajėgė suvokti, kaip atsidūrė vidury miško nuogas ir sustiręs. Ir net neabejojo, kad tėvai bus kaip reikalas įsiutę. Turbūt net užkraus tiek darbų, kad šviesios dienos nebus matyti.
Apsidairęs rado ir savo šlapius drabužius – kelnės kybojo tiesiai virš dilgėlyno, o marškinius kažkodėl buvo įmetęs tiesiai į tekangtį upelį, kuris, nusiritęs nuo kalvos, nerdavo tiesiai į jūrą.
Apsirengus nepasidarė nė kiek šilčiau. Priešingai – suėmė toks žvarbulys, kad dantis ant danties nesilaikė. Stryktelėjęs, Uosis sumojavo rankomis ir atsisėdo ant kelmo, nuvydamas ten besišildžiusį driežą. Saulės spinduliai apsupo jį godžiai glostydami.
Vaikas buvo tvirtai įsitikinęs, kad šioje miško vietoje jis yra visiškai vienas, tad vos nepašoko iš vietos, pasirodžius Slavo mergaitei, nešinai jau kita pintine ir šįkart kvepėte kvepiančia žemuogėmis. Skubiai susikišusi paraudusius pirštus į burną, taip ir liko stovinti, spoksodama į iš šalčio tirtantį berniuką.
- Ko įsisispoksojai, - suirzo Uosis, - eik savo uogų toliau rinkti.
Mergaitė tebežiūrėjo į jį, slėpdama pintinę už nugaros ir įsitempusi taip, tarsi bet kurią akimirką būtų pasiryžusi lėkti šalin. Tačiau Uosis šįkart nejautė visiškai noro ją vaikytis dėl tų kelių uogų, atsiradusių taip netikėtai tokiu laiku. Šiurpas tebedrebino jo nugarą ir pasiutusiai skaudėjo rankas, visai kaip tada, kai padėjo tėvui krauti šieną į aukštąją.
- Eik iš čia, - dar pikčiau pakartojo Uosis ir pakilo nuo kelmo, tarsi ketindamas, kaip anąkart, atimti pintinę.
Tačiau šįkart ji priešingai – priėjo ir atsisėdo šalia. Uosis nejučiomis žvilgtelėjo į pintinę – nė vienos uogos nebuvo joje, tik keli žalsvi lapeliai, nutaškyti rausvais taškeliais.
- Ana.
Berniukas kiek sudvejojo, tačiau ištiesęs ranką paspaudė atkištą balkšvą delną.
- Uosis.
Mergaitė pasislinko šiek tiek arčiau ir priglaudė galvą jam prie peties.
Uosis bukai spoksojo į krivį, mintimis vis nuklysdamas į vakarykštę dieną ir kaitrų laidotuvių laužą. Nedomino jo kampe stovintį vingri krivio lazda su varno plunksnomis viršūnėje, nė kiek netraukė spinta, prigrūsta išdžiovintų žolelių taip, kad atrodė, kaip krūmas. Net gi ant palangės snaudžiantis žaltys nebeatrodė toks paslaptingai įdomus.
- Aš suprasiu, jei norėsi eiti į mišką medžioti to vilkato. Sutiksiu su visais, kurie prisijungs prie tavęs. Tačiau pirma gerai pagalvok.
Uosis tebežiūrėjo į krivį nieko nesakančiu žvilgsniu. Į mintis vis atkakliai grįždavo vakarykštė naktis, kai pats pridėjo deglą prie laužo ir juto, kaip aitrūs dūmai laižo veidą, vis prisimindavo, kaip ryte, pravėręs duris, nebesugebėjo atpažinti savo namų – taip viskas buvo nuniokota.
- Gerai pagalvok, - pakartojo krivis, - niekas jau neatsimena kaip mušti vilkatus. Nežinia iš kur šitas atsirado. Gal bėgo iš siaubiamų slavų žemių, gal iš iškirstų lyvių miškų. Tačiau net aš nežinau, kaip juos doroti. Negalima gyventi vien kerštu. Gi tėvai ne vieninteliai, kurie šiame pasaulyje dar rūpi.
Krivis nusuko žvilgsnį į šalį, vengdamas skvarbių akių.
- Manau, kad pirma apsilankyk pas Slavą. Jis – geras medžiotojas. Ji – gera klausytoja.
Skaudžiai trinktelėjusios durys sudrebino net sienas. Krivis atsargiai pakėlė nuo palangės žaltį ir glostydamas jo blizgančią galvą, priglaudė prie ausies. Pagaliau atsidusęs, paguldė roplį atgal į vietą ir palinkęs, tarsi pečius slėgtų akmuo, nuslinko į kamarą, kurioje rudenį džiovindavo įvairias žoleles.
- Gal tu ir teisus, senasis drauge, gal ir teisus.
- Tėvas tau siūlo likti pas mus, - spausdama Uosios delną sušnabždėjo Ana, - tiek, kiek norėsi. Tačiau medžioti nepadės.
- Kodėl, - suirzo Uosis ir žingtelėjo į priekį.
Slavas atsargiai pakabino lanką ant sienos, šalia gausybės kitų ginklų ir, klėstelėjęs ant suolo, ėmė mautis batus.
- Nes to, ko jis pats nemedžiotų, nesiūlys medžiot ir kitam.
- Kažin ką šnekėtų, jei ten būtų jo tėvai.
Uosis išsivadavo iš Anos delno ir žingtelėjo dar arčiau Slavo. Iš po tankių antakių į jį spoksojo tokios pačios vienodai abejingos akys.
- Jis kartą pasirinko klaidingai ir daugiau to niekam nelinki.
Ana giliai įkvėpė, tarsi ruoštųsi kažkam sunkiam.
- Ir dar sako, kad vilkato medžioklė pakenktų man.
Uosis tylėjo, žiūrėdamas Slavui į akis. Iki šiol niekas negalėjo suprasti, kaip jis bendraudavo su dukra. Vieni šnekėjo, kad jis burtininkas, kiti – kad tik vargšas karys, po sunkaus sužeidimo netekęs gebėjimo kalbėti. Tačiau kol jis aprūpindavo beveik visą kaimą šviežią žvėriena, niekas per daug nelindo, tik apkalbėdavo juodu. Sunkus ir raumeningas Slavo kūnas, rodės, tuoj tuoj sutraiškys suoliuką po savimi. Gauruota barzda apžėlęs veidas, kaip tada prieš daugybę metų, taip ir dabar nerodė jokių emocijų. Net akys nieko nesakė apie jo viduje tvyrančius žodžius. Tačiau jis kalbėjo. Kad ir per dukrą, tačiau kalbėjo.
- Pasilik čia, - tyliai sušnabždėjo Ana.
- Čia tėvo pasiūlymas?
- Ne, mano.
Uosis suspaudė jos plonus pirštus ir atsiduso. Siaubingas skausmas tebedraskė krūtinę, tačiau viduje užsidegė ir galingesnis, šviesesnis žiburys.
- Žiūrėk.
Ana atsargiai pakėlė nedidelį samanų kuokštą, parodydama Uosiui nedidelį žvėrelį, primenantį gyvatę su sparnais.
- Aitvaro jauniklis, mačiau kaip naktį čia skrido.
Uosis atsargiai palinko, atidžiai žiūrėdamas į gyvatišką kūną.
- Ana, aš irgi noriu su jumis į medžiokles.
Mergina atšlijo, tačiau visų pirma atsargiai paguldė samanas į vietą ir tik tada pažiūrėjo į Uosį.
- Juk žinai, kad nenoriu,, jog matytum mane medžioklės būsenoje.
- Bet noriu, - užsispyręs pakartojo Uosis, - lyg aš atrodyčiau gražesnis.
- O kam? - mygo Ana, - užtrunkam labai trumpai. Tuoj pat ir grįžtam. Be to tikrai žmonės pastebėtų mus tris.
- O dabar žmonės pastebi, kad aš nevyriškai tupiu namuos, kai tu tuo metu medžioji. Ką aš sugebu? Tik tinklus adyti ir juos užmetinėti. Tikras vyras turi medžioti.
Ana atsargiai prisiglaudė prie jo.
- Manai, kad suvaldytum save medžioklėje? Nebijai?
- Valdausi geriau, nei...
Uosis nutilo ir skaudžiai suspaudė delnus.
- Geriau, nei tada. Nieko jums nepadarysiu blogo.
- Ne, Uosi, nepyk, bet ne.
Krivis pasirėmęs alkūne, atsisėdo. Uosis šoko jam padėti, tačiau senukas tik numojo ranka – atseit, pats susitvarkys.
- Spėju, ne aplankyti manęs seno atėjai. Nors vis tiek malonu.
- Ne lankyti, - sutiko Uosis, iš gėdos nudelbdamas akis, - kai ko paklausti.
- Žinau ko. Paduok man tą tošies gabalą nuo stalo.
Krivis godžiai pirštais kibo į tošį ir kažkas sumurmėjo, pirštais braukydamas per nelygią žievę.
- Aš tiek metų tylėjau apie Slavą, gi jis mums nekenkė, niekas net nesuprato. Pasiryžęs tylėti ir apie tave, nors žmonės subruzdo, kad vilkai ėmė avis pjauti. O tu manai, kad vis tiek moki tvardytis?
- Manau, - nusuko žvilgsnį Uosis.
- Bet negali, - tvirtai nukirto krivis, - burtininkas, kurį tavo tėvas pavarė, buvo ne tik bjaurus žmogus, bet ir galingas. Ar bent įsivaizduoji, ką reikia paaukoti, kad išmoktum valdytis?
Uosis tylėjo, žiūrėdamas į prieblandoje, aslos viduryje, stūksantį stalą.
- Pagalvok, aš visas paslaptis nusinešiu į Vėlių kalnelį. Tačiau po manęs tau teks būti atsargesniam.
- Pagalvojau jau. Ką daryti, kad kartu galėtume medžioti? – Uosis įbedė tvirtą savo žvilgsnį į sunkiai alsuojantį senuką.
- Dvylika po dvylika apvalių mėnulių lakstyti vilku. Bet ar manai, kad tiek gali aukotis?
- Už ramų gyvenimą po to? Taip.
Uosis pakilo, atsargiai dėkodamas spustelėjo krivio ranką.
- Jei grįši, manęs nebebus.
- Kai grįšiu, aš tave prisiminsiu. Galiu paklausti, krivi?
- Aš iškart ir atsakysiu – tik pats supratęs, kas nutiko tėvams, galėjai su tuo susitaikyti. Geros medžioklės.
- Geros kelionės, krivi.
Pranas, pasitaisęs smunkančias kelnių klešnes, vikriu judesiu šakėmis švystelėjo šieną į vežimą. Temo, bet darbo buvo dar daug, o be to žadėjo naktį lietaus. Eilinį kartą keikdamas sūnų, kuriam labiau po mergas duotis patiko, nei padėti tėvui, švystelėjo dar vieną šieno kuokštą į vežimą ir įbedęs šakes į žemę, parimo ant jų, spoksodamas į artėjantį raitelį, kurį pastebėjo jau prieš kelis švystelėjimus, tačiau tik dabar jis buvo pakankamai arti,
Juodas žirgas ramiai plakdamas uodega, palengva nešė raitelį artyn.
Pranas sveikindamas pakėlė ranką ir iš po pasostės ištraukė gertuvę. Žinios iš praėjūnų visada buvo įdomios, ypač po karo, siautėjusio šiaurėje. Bus bent kokiomis žiniomis pasidalinti karčiamoje.
Raitasis vikriai nušoko nuo žirgo, tebelaikydamas vadeles pirštinėmis apmautoje rankoje ir linktelėjo.
- Čia Nendrynė?
Pranas iš pradžių trūktelėjo deginančio skysčio iš gertuvės ir tik tada papurtė galva.
- Būta, ponuli, Nendrynės čionais. Dabar gi mes savą kaimą Vampioriškiais vadinam.
- Būta? – raitelis suraukė antakius.
- Būta, - patvirtino antrąkart Pranas, - bo plėniais nuėjo, tai mes Vampioriškiais pasivadinom. Ašei, ponuli, pats iš Žemgaulių.
Raitelis susimąstęs tylėjo, žiūrėdamas į mišką.
- O kas čia nutiko?
- Ponuliau, gal gurkšnelį? – paslaugiai gertuvę ištiesė Pranas, tačiau raiteliui papurčius galvą, tik vyptelėjo, - prie gurkšneliaus liežuvis geriau vartos. Ir pašnekesiams tai mūsuose į karčiamą priprasta eit.
- Kas nutiko Nendrynei?
Pranas pakraipė galvą, neatsistebėdamas raitelio nežinojimu apie svarbiausius įvykius.
- Gi po to valymo plėniais paleid kaimužį. O va tada, ašei su pačia iš Žemgauliaus puolėm keltis, bo girdėta jogei čia žemė derlinga. Mes va, plotelį čionai ir nusigriebėm, da padėjom kareivėliams valytis nuo visokių babaužių.
- Kokių?
Pranas atsirūgo, visai neatkreipdamas dėmėsio į vis labiau besiraukiančią raitelio kaktą ir ryškėjantį rumbuotą randą kakle.
- Kunigėlis tatai va pasakė, kad nėr ko babaužiams šalia žmonių gyvent, reik juos naikinti visokiais dorovingais būdais. Va, iš aitvaro odos paltą pasiuvau. Norit, ponuli, gal pirkt? Man nelabai jis, smirdž ko tai.
- Ką dar naikinot dorovingais būdais?
- Hmmm, - susimąstė Pranasm, bandydamas prisiminti visas paskalas, girdėtas karčiamoje, - raganių pritvojo, bais anas mergas kirkindavo, laumes išmušė prie jūros, bo anos vaikus grobdavo, va, tiesiai kaime ir vampyriokų šeimą pačiupom, dar anei ten, kur degusi žemė...
- Kokių vampyriokų?
Pranas atsikrenkštęs nusispjovė, patyliukais keikdamas tokį pakeleivį, kuris daugiau klausinėja, nei pasakoja.
- Buva atai diedas toks baisia apžėlęs ir dukra jo. Diedą tai spragilais sutvatino ir sudegino, o mergužėlė karšta ir daili buva, tai mes ją tik kuolais duobėje prismaigstėm ir užkasėm. Nėr čia ko bėdžių kraujo siurbt. Slavai, - pridūrė, tarsi tuo paaiškindamas, kodėl jie tokie blogi buvo.
- Kuolais sakot, - raitelio suraukta kakta šiek tiek atsileido, pats net kiek šarvuotus marškinius prasiskleidė.
- Jo, prie upelio, kursai į jūrą teka. Gerai prismaigstėm, nors sakyta buva, kad gal pirma jin pasilinksmint norėtai. Bet nenorėjo, - kažkaip piktai pridūrė, - vargšas Bronius, tegul bus jam lengva žemelė.
Pranas nutilo, laukdamas kol galų gale ir raitelis ims kažką pasakoti, tačiau tas tik paleido žirgo vadžias.
- O liepa, kurios šaknis išaugusi iš žemės ir toliau vėl įaugusi atgal, tebestovi?
- Nugei stovi, po ta šaknim vaiks mana mėgdava landžiot, kai mažas buvo. Va ten, kur tvarto likučiai.
Pranas, spoksodamas į tolstantį raitelį, dar kiek palūkuriavo ir nusispjovęs nusekė paskui.
- A panulis gal ką papasakos įdomaus? Kaip ten šiaurynėje?
Raitelis, nusivilkęs savo grandinius marškinius, dabar kaip tik, sedėdamas ant šakos, movėsi aulinius batus.
- Daug visko įdomaus buvo, - pagaliau įveikęs niekaip nenorintį nusimauti batą atsakė, - mačiau milžinus, besimušančius urvuose, mačiau skraidanžius žirgus...
- Ajatau, skraidančius žirgus, - pakraipė galvą Pranas.
- Mačiau, kaip iš tikrųjų žudomi vampyrai rytuose. Tik jie ten kuolų nenaudodavo.
- Mes tvirtai įkalėm vampyriokę, - pasipūtęs atsakė Pranas, - tvirčiau, nei pleištą tarp girnų.
- Ir užkasėt gerai, - pridūrė raitelis, maudamasis kelnes.
- Gerai užkasėm, - nervingai sukikeno Pranas, nesuprasdamas, ką daro raitelis.
- Tai štai, dabar keliausiu ir patikrinsiu ar gerai užkasėt.
Raitelis liko visiškai nuogas, drabužius išbarstęs aplink. Užsimerkęs kiek patylėjo ir palindo po iškilusia liepos šaknim. Prano žmona, kaip tik išėjusi pašerti vienintelės jų karvės, taip ir liko išsižiojusi.
- Ponuliau, - vėl nervingai sukikeno Pranas, - bet nuogam tikrint naktį...
Riksmas sustingo jo gerklėje. Pro kita iškilusios šaknies pusę išlindo nebe nuogas vyras, o pasišiaušęs vilkas su blizgančiais dantimis. Žvėris pasisuko į jį ir išsižiojo, prašnekdamas visiškai žmogiškai.
- Bėk geriau atgal į savo Žemgaulius. Nes kai pagaliau jos atsiprašysiu, eisim medžioti.
Vilkas, vikriai atsispyręs, dingo tarp tvartų glūdinčioje prieblandoje. Tik kurį laiką dar buvo girdėti, kaip kartais aštrūs nagai caktelėdavo į vienišus akmenis.