trump...

2011 06 28

Šiandien tau esu it Didžioji skruzdžių siena, kurios viduryje numestas akmuo trukdo pasiekti lizdą. Išsiderinęs mechanizmas... kaip už kiekvienos laiptų pakopos kliūvantis žmogus. Įsiaudrinęs, nesuprantantis to, ką jaučia.
Kokia kaina mokama už išdavystę? Savęs, kito... žmonijos. Ar pakanka vien gyvybės? Vien paaukoti save, kai ant kortos statoma ne vien asmeninė laimė.

Senas žmogus apleistoje trobelėje. Augina dukrą, kuri jo didžiausias turtas. Pats miško pakraštys, kur žiūrint iš miesto suteka visi kanalizacijos vėdinami debesys. Kur daug kas pasimiršę atsikuria. Laimingos dienos. Mergaitė, virsta tikru deimantu tėvo globoje. Tikru neįvertinamu turtu, į kurią sudėjo visas savo viltis.

Jis jaunas vyras gyvena eidamas nuo vienos prie kitos. Misdamas kitų naivumu. Manosi esąs daug galingesnis už jį kūrusį. Turi pinigų, nekilnojamojo turto, mašiną. Sužvėrėjusį „Linkolną“. 

        Tarp delnų suspausta pėda trakšteli. Regimas pyktis senojo akyse. Tikras iš širdies gelmių kilęs įtūžis. Jis murma sau po nosimi: ar galima sutrypti upę?
                                                    Idiote, ar galima sutrypti upę, neišpasakytas neišmanėlis. Palietė skaistybę ir sprunka, kaip dramblio pėdos sutraiškiusios ką tik pasiglemžtą daigą. Kam kitam jos tokios reiks? Ji tylėjo ir slėpė savo gėdą, jog tave prisileido. Mėnesienai braunantis į kiekvieno patalus – tampam pažeidžiami ir kvapnūs it medaus koriai.
Tada upė tapo neperžengiama tau. Senis slėpėsi kiekvienoje mažiausioje bangelėje, vėjyje. Dukrai dovanotose vyšniose. Laukė.
                                          Šiandien tau esu Didžioji skruzdžių siena, kuria daugiau neteks pereiti.