Tėviškėje

Pasimuisto saulė, kai sučiulba rytas,
Kai birželio akys sugeria šilus,
Tarsi, koks paveikslas, švelniai nutapytas,
Koks skaidrus ir mielas tėviškės dangus.

Čia senelis gluosnis, antakį pakėlęs,
Merkia akį sodžiui, verdančiam žaroj,
Čia tėvelis, menas, anksti atsikėlęs,
Švelniai glosto javą nuotaikoj geroj.

O motulės rankos raiko kvapnią duoną,
Jau seniai pragydo ant tvorų gaidžiai, -
Čia skara motulės, kvepianti aguonom,
Ten pilvotas kiemas, kuriame žaidei.

Žalioj tėviškėlėj taip saugu ir gera,
Kiekviena kertelė sveikina tave, -
O gėlė darželio tavo žvilgsnį geria, -
Ir, man rodos, džiaugias, kad esi šalia.

Kaip kiekvieną sykį, vėl į ją sugrįšim,
Bus kviečiai rugpjūčio, pradalgėm sugulę,
Rudenį vėlyvą vėlei pamatysim,
Vasarą pražydusią, skaroje motulės.