gerai žmogei

2011 06 07

Naktis suderinu  it seną smuiką...
Prie seno buto durų, kurį palieku
Nes vieną veidą vis regiu savų delnų
Upokšniuos. Ta nemiga ir ilgesys
Tikrumo – paklydo ašarų auksiniuos
Burtuos. Meldžiaus, prašiau dievybių,
Kad atimtų atmintį ir sveiką protą.
Tačiau savigarbos, deja išduoti negalėjau.

Menkutis rankos mostas tavo – manam
Šiltų šaltinių guolį pažadino pasąmonės
Sudužusių laivų lavonus. Aš paskutinį
Duonos trupinį tempiau namo it tą pelė
Varguolė, kol tu bujojai mėnesienų slėniuos,
Kol tarpai it pudingas manų svajonių soduos.

Apsaugotas buvai manų minčių, tikėti
Nepalioviau, kad tu pagysi, tačiau tapau,
Tik pilnas indas spjaudalų tavų;
It perskeltas ąsotis, kuriame visus slėpiau
Atsiprašau. Blogus žodžius, kuriuos girdėjau
Ir mėlynes, kurias jaučiau. Užgis ta praraja,
Tik tu jau skaudinsi nebe mane, o kai suprasi
Prarastos vertybės svorį senatvė laužys
Tavąsias kaulų gondolas.

Šiandien gyvenimas it ta suknia pilna
Žirniukų, taip virpa vaizdiniai regoj.
Žinau ir vėl prašysies su manim miegoti ir
Vėl į guolį ropšies mintimis.

Naktis išderinu trumpam, o tu ramiai miegoki,
Lai kas nekinta viduje, išsėlina į seną sodą sukirmyt.