Pusė keturių nakties

Buvo pusė keturių nakties, kai jis pabudo: netikėtai, bet ramiai, lyg kitaip ir negalėjo būti. Naktis tamsi, tačiau nedidokas kambarėlis su viengule lova bei dar keliais baldais skendėjo gatvės žibintų šviesoje, kuri daiktus pavertė šešėliais. Viešbučio kambariai plaukiojo tyloje, nes antrasis klientas, apsistojęs šeštajame numeryje, ilsėjosi giliame įmygyje; administratorius, panarinęs galvą ant siauros krūtinės, pirmajame aukšte tykiai snaudė, ir tik retkarčiais galėjai išgirsti kelis atsidūsėjimus, čepsėjimus ar murmesius iš jo pravertos burnos. O jis pats, pabudęs iš besapnio miego, vienintelis toks apmirusiame priemiesčio viešbutyje, spoksojo į savo išgaubtą atvaizdą juodame televizoriaus ekrane ir klausėsi laikrodžio, kuris skelbė- trys valandos ir trisdešimt penkios minutės.
    Spragtelėjo šviesos jungiklis ir vonia nušvito šleikščiu geltoniu. Lemputė buvo apsinešusi, lubos apskretusios pelėsiais, o plytelės šaltos kaip giliausio urvo dugnas, nors vasara artėjo prie brandos. Jis šlapinosi ilgai, vis stebėdamas, kaip geltonas skystis plovė klozeto nuosėdas, kol galiausiai viskas kaip viena nugarmėjo į kanalizaciją, o jam atrodė, kad tai jo stemple leidžiasi ta bjaurastis į patį dugną, tačiau nė kiek nesuvirpina vandenų, jau nė kiek, tik tykiai nusistovi.
    Grįždamas į kambarį jis krato galvą ir bando nusimesti savo mintis, labiau panašėjančias į ligoto žmogaus haliucinacijas, kurios klaustrofobiškoje erdvėje bando išlikti ir stumia laukan visa, kas tik užima vietą, o šios kasdien vis mažiau ir mažiau.
    Gulantis sugirgždėjo spyruoklės ir tai nuskambėjo lyg tirolietiškas gerklojimas kalnynų sniegynuose, kur aidas neturi į kokį skliautą atsimušti ir išsitęsia be galo. Užmerkdamas akis jis vis girdėjo pasikartojantį spyruoklių girgždėjimą, kuris peraugo į nedarnias akordeono natas, vėliau sumišo ir atgimė nuobodžia radijo dainuška, nekokybiškai sklindančia iš atgyvenusių kolonėlių kavinės gale. Tvarkingai apsitaisęs vyriškis, jau kopiąs į trečiosios dešimties apogėjų, spokso pro langą, o iš tikrųjų- į savo atvaizdą stikle. Jis, kaip pats pamanė, kažkodėl pasirodė sau piktas, nors toks nesijautė. Plonų lūpų kraštai nusvirę, vos vos įžiūrima raukšlelė antakių perėjoje ir dar kelios nenusakomos smulkmenos atsispindėjo tame prakauliame veide.
    Staiga jame atsirado kita, mažesnė ir riestesnė nosis, putlesnės lupos ir akys skaidresnės. Kaip keista, pagalvojo, aš tampu mergaite. Maža gražia mergaite. Ir išties- jis matė ją, stovinčią kitoje lango pusėje, vos ne prisiplojusią prie stiklo ir žiūrinčią su vaikiška pagarba, nemirksinčiomis, nuostabos pilnomis akimis, lyg matytų ne žmogų, o vitrinoje įstabius triukus rodančią beždžionę, prieš kurią verta nukelti skrybėlaitę. O skrybėlaitės ji neturėjo, tik rudus, banguotus plaukus, nuostabiai krintančius ant pečių.
  Vyriškis sutriko ir sumišęs šyptelėjo. Jo šypsnys buvo pavargęs, tačiau kupinas kažin kokios vilties, laukimo, o kartu ir pasiruošęs nuolankiai pasitraukti, be jokios nuoskaudos ar liūdesio. Kaip jis nustebo, kai mergaitės akys valiūkiškai suspindo, skruostus išmušė lengvas raudonis, ir galiausiai visą gatvę nušvietė nuostabi šypsena. Atrodė, jog automobiliai nustojo važinėję, šaligatviais nebevaikšto žmonės, dangus visai nežada lyti, šalimais simfoninis orkestras groja Mocartą, pėdas kutena žolė, o pilvą- drugeliai. Pro šalį einanti padavėja net krūptelėjo, pašonėj staiga išgirdusi vienumoj sėdėjusio kliento juoką, kuris nustelbė net nevykusias radijo dainas.
    Ir vėl jis atsimerkė. Tik atsimerkė, nes nemiegojo. Matyt, buvo kažkur prapuolęs valandai. Juto kietą lovos čiužinį ir mažą, minkštą delniuką savo dideliame, ilgapirščiame delne, kai tą akimirką tik stiklas skyrė jų paviršius.
  Kodėl jis vis prisimena šį įvykį? Vis iš naujo ir iš naujo negali atsistebėti tąja euforija, kuri apniko jai pridėjus delną prie stiklo, jam lėtai ir nedrąsiai nunešus savąjį. Lyg iki tol tikslingai gyventas ir puoselėtas gyvenimas per valandėlę būtų tapęs nieko vertas, ir didysis sprogimas būtų nušlavęs visas bevertes pastangas, parodęs, kokios jos kvailos, kokie kvaili siekiai bei rezultatai. Atsimena, kad kai ji nubėgo, jis ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į namo kampą, už kurio ji pranyko, o kai susivokė turįs daug darbo, dirbo išsiblaškęs, nesuprasdamas, ką skaito, ką rašo. Galiausiai save pagavo piešiantį. Lyg kokį pirmoką.
    Jis vėl čia. Pakilo iš lovos ir nuėjo prie lango. Po langu griežė svirplys, ir jo muzika akompanavo liūdnam filmui: mažais žingsniukais bėgantys raudoni bateliai, įauti į baltas kojines, rudi besiplaikstantys plaukai, pradėję šlapti nuo smulkaus lietaus. Visa tai pradingsta už pilkų plytų namo, ir netrukus pasirodo iš naujo. Kadras sukamas daugybę kartų, vėliau ankstesnysis, kai jis juokiasi, arba kai ji šypsosi, ir vėl raudoni bėgantys bateliai, kol visi kadrai pradeda blukti, o jis abejoti, ar tai iš tikrųjų įvyko. Ir dabar viskas, viskas jam primena netektį. Tačiau nesvarbu, juk visai tai nesvarbu. Ir miražas jį maitintų, o miražas nyksta, protas skeldėja, džiūva ir krenta bedugnėn kaip lapas žemėn per rudenio audras, ir pūva pačioji šerdis, mat tada jam buvo apsireiškęs gyvenimo grožis, pati jo prasmė, aukščiausia laimės forma, kurios receptą siekia atrasti didžiausi mąstytojai ir kuri sutelpa į paprasčiausią vaiko šypseną. Kaip gyvenimas šaiposi iš kiekvieno tokio kaip jis, kosmoso lakūno, filosofijų didžiūno, kurie proto galimybėmis gali pasiekti aukštumas, tačiau niekados neturės to, ko patys nesuprasdami labiausiai už viską trokšta- vaikiškos laimės, nežinojimo, naivumo, tikėjimo pasakomis, stebuklais. Nelaimingas tas žmogus, kurį šitaip iš naujo apdovanojo ir pametė, pametė, pametė...
    Atėjus rytui, jis atsipraus, nepriekaištingai nusiskus neegzistuojančią barzdą, susišukuos plaukus, įsiropš į sulopytą, dar tėvo paliktą kostiumą, pasiims beveik tuščią portfelį ir išeis. Išeis laukti.