Miesto šviesuliai

Aukšti namai ir
prabangūs raktų pakabukai.

Jis sėdi
senolis
ir stovi
dažniausiai vienas.
Ištiesęs ilgą ilgą
koją į šiaurę
jo nagas veidrodinis
jis laido saules kiškučius.
Sumautas senis,
geram rajone
kraipė nykštį.

Liūdna ir skaudu
man į jį žiūrėti
kaip liūdna ir skaudu man žiūrėti į
purvinus virtuvės rankšluosčius,
kažkada jie buvo nauji, iš gimtinės parvežti
balti ir iškrakmolyti
profesionaliai išlyginti ir sulankstyti
tiesiog švytintys ir prabangūs
kaip medžiaginė nosinė

o senolis buvo švarus.
Jo barzda ne žila
o anties kiaušinio lukšto spalvos
visiškai nauja pilka eilutė
su lipdukais nuo kramtomos gumos
ordinų vietoje,
batukas švytėjo fainas
kaip nauja magnetola-
o burnoje
tarp ūsų ir barzdos-
padūmavęs
juodas
tušinukas.

Senis kažką rašė
Kažką po velnių,
kažkokį šūdą, po velnių.
O galėtu rašyt laikraščius
čia sėdėdamas.

Nuo vaikystės mes jo nemėgom,
mes su mama ir tėčiu,
esam priklijavę jam porcelianinį šūda už kėdės

kurį dar dabar
miesto sargas nublizgina
beblizgindamas senio batuką.