Ka sergo

Kartās pasėtaika no kažkuo sosėrgtė,
Žmuogos nesoprasi – a tėi viejē kaltė,
A par daug nuoriejē užsėkūrus pėrti
Sava vėsas lėgas so garo išskalbtė.

Saka, ka i borna pakliun tėi mažītē
Lėgū sokieliejē ė vėsoku apnuodėj –
Barbē, nuors ne tonkē, rēk prisipažintė,
Tepas sava gerklė jiedontioujo juodo.

Ė vės tėik pagolda kelės dėinas ėlgas –
Prakaits so kuošmarās ė temperatūras
Vėdorius ė galva tarsi ugnės tvėlka,
Tarsi tava vėdou pečio kas ožkūrė.

Ė slabnoma rėivės tarsi svurē kraunas,
Ka atruoda luovuo krimti kāp i doubė –
Šėrdės vuos betvinkčiuo, dvasės nebatgauni,
Tarsi vėsa tavi būto kas soroubės.

Marškėnē, drobolė šlomp no prakaitouta
Vėsa tava kūna, krimtont vėdaus karštiou,
Bet žėnau jau grēta būsio ėšvadouta
Iš lėguos, kor moni kelės dėinas taršė.

Viel galiesio ētė, džiaugtės sava kėimo,
Ė kaimīnou žuodi linksma pasakītė,
Ė klausītėis pliuotku iš pat mūsa Seima –
Toštē borbolioujint nutarėmus skīstus.