Drėgmė

Dažniausiai lyja rudeniop, o ties birželiais žliaugia
Ir tvinsta žvilgsniai išsiilgstantys sacharų
Pelija dienos, rodos, nieko nebelaukiam,
Slogu būt žemiškais, lyg darant ką negero.

Jei kas tapytų plunksnom, mumyse išmirkusiom,
Jei leistų pirštams rinktis - rinktųsi raudoną,
Kad susigėstų Magdalietės kaklo linkis,
Kad žemėn kryptų akys nuolankios Madonos

Dar liko mūsų. Mikrotalpose, sekundmačiuos
Tik amžinybėn nesutilptume, ko gero...
Lyg nuogumu net palaidūno nesugundyčiau,
Tarsi išaugai degančius sparnus Ikaro

Tarsi nedukrino manęs, tarsi tavęs nesūnijo
nei erdvės dangiškų glėbių, nei laikinumas - žemiškų
Lengviau tikėjimą pakeisti, nei priimt Komuniją
Mums - vienas kitą taip aklai išstabmeldžiavusiems.