Tiltas

       Virpčiojantys vokai sunkiai praplyšta siaurais plyšeliais, pro kuriuos tarsi iš miglos išnyrantis vaizdas vėl užveriamas tais pačiais, kaip medumi suteptais apsunkusiais vokais. Jos galva nuknemba žemyn, smakras prisiliečia prie  kailinukų apykaklės. Sunkiai pakilusi ranka gana stipriu judesiu trūkteli rūbo kraštelį. Šaltukas lediniais pirštais perbraukia krūtinę. Taip geriau ...
       Nugara atšlyja nuo apsauginės tvorelės, - ji pasisuka ir, tarsi neregė, apčiuopia turėklus. Įsitveria, sukaupia jėgas ir lėtai keliasi, stojasi ant kojų, guminiu lankstumu traukiančių vėl prisėsti. Rankos, įtemptos nuo riešų iki alkūnių, pirštai iki skaudaus stingulio suspaudžia turėklus. Mintys, užliūliuotos vyno kerų, vis plaukia ta, apačioje juodų Neries vandenų sraunuma. Ji šypteli, liežuvio galiuku lyžteli atriedėjusią paklydėlę ašarą. Paskutiniam gyvenimo bučiniui tiesia laibą kaklą po truputį visu kūnu palinkdama į priekį. Tuoj tuoj ... prisilies geidžiančiomis lūpomis prie ...
       Šilta ranka slysteli tarp kailinukų klosčių ties juosmeniu, tuo pačiu metu tvirtai prisitraukdama arčiau ir atplėšdama nuo turėklų jau silpstančia jėga besipriešinančius pirštus.
       - Meilė?, - tarsteli malonaus gomurinio tembro vyriškis.
       - Šššššš, - tėviškai prie savo krūtinės glaudžia jos galvą, švelniai perbraukdamas per plaukus ir, smeigęs skausmingą žvilgsnį į žiburiuojančią krantinę, stipriau apkabina tirtančius pečius.