Virpčiojantys vokai sunkiai praplyšta siaurais plyšeliais, pro kuriuos tarsi iš miglos išnyrantis vaizdas vėl užveriamas tais pačiais, kaip medumi suteptais apsunkusiais vokais. Jos galva nuknemba žemyn, smakras prisiliečia prie kailinukų apykaklės. Sunkiai pakilusi ranka gana stipriu judesiu trūkteli rūbo kraštelį. Šaltukas lediniais pirštais perbraukia krūtinę. Taip geriau ... Nugara atšlyja nuo apsauginės tvorelės, - ji pasisuka ir, tarsi neregė, apčiuopia turėklus. Įsitveria, sukaupia jėgas ir lėtai keliasi, stojasi ant kojų, guminiu lankstumu traukiančių vėl prisėsti. Rankos, įtemptos nuo riešų iki alkūnių, pirštai iki skaudaus stingulio suspaudžia turėklus. Mintys, užliūliuotos vyno kerų, vis plaukia ta, apačioje juodų Neries vandenų sraunuma. Ji šypteli, liežuvio galiuku lyžteli atriedėjusią paklydėlę ašarą. Paskutiniam gyvenimo bučiniui tiesia laibą kaklą po truputį visu kūnu palinkdama į priekį. Tuoj tuoj ... prisilies geidžiančiomis lūpomis prie ... Šilta ranka slysteli tarp kailinukų klosčių ties juosmeniu, tuo pačiu metu tvirtai prisitraukdama arčiau ir atplėšdama nuo turėklų jau silpstančia jėga besipriešinančius pirštus. - Meilė?, - tarsteli malonaus gomurinio tembro vyriškis. - Šššššš, - tėviškai prie savo krūtinės glaudžia jos galvą, švelniai perbraukdamas per plaukus ir, smeigęs skausmingą žvilgsnį į žiburiuojančią krantinę, stipriau apkabina tirtančius pečius.
Dar viena nedidelė pastabėlė. Čia viskas taip minimizuota, kad įpusėję tekstą (kol nepasiekiam Neries vandenų paminėjimo) ir nekreipiam dėmesio (tarkim, per neapsižiūrėjimą) į kūrinio pavadinimą negalime įsivaizduoti, kur viskas vyksta. Mano manymu, grynindama tekstą ir atsiribodama nuo aplinkos autorė šiek tiek perlenkė lazdą ir papildoma neįkyri, nežymi tilto aplinkos detalė pačioje pradžioje nepakenktų.
Man irgi pirmas sakinys atrodo kaip barjeras, savo įmantrumu baidantis eilinį skaitytoją (toliau sakiniai sutrumpėja). Gal autorei gyvenime neteko sutikt žmonių, kuriems norint perduoti žinią, kalbą reikia pradėti nuo balastinių žodelių (hm, na, mmm, ta prasme ir pan.), nes pirmo sakinio pradžios jie dažniausiai neišgirsta, jiems reikia laiko susiderinti savo klausai? Manau, dažnai būna panašiai ir pradedant skaityti naują tekstą - skaitytojui reikia laiko "apšilti". Kitaip jis skaitys vis grįžinėdamas, jo dėmesys trūkčios. Įsivaizduoju, kad rimtai rašantys turi pagalvoti apie skaitytojo suvokimą.
Bendras įspūdis intensyvus, tarsi sutirštinta tikrovė. Pamaniau, gal norima parodyti herojės egocentrizmą - dviejose pastraipose aprašomi tik jos pojūčiai (aplinka - tarsi tolimas fonas). Skaitytojas giliai įsigyvena į herojės vidų... o trečia pastraipa priverčia suabejoti, kieno "Šilta ranka slysteli"? Iš tolesnio konteksto supratau, kad tai vyriškio ranka, todėl trečioj pastraipoj siūlyčiau pridėti atitinkamą nuorodą (kažkieno šilta ranka, svetima šilta ranka?).
Ir paskutinis dalykas, man kiek sunkinantis pabaigą – vyro kalbos išskaidymas į dvi pastraipas. Jei žodžius "Meilė?" ir "Šššš" sako tas pats žmogus, gal galima juos sujungti, pavyzdžiui taip:
- Meilė? - tarsteli malonaus gomurinio tembro vyriškis, - šššššš. - jis tėviškai prie savo krūtinės glaudžia jos galvą...
(nesu kalbininkas, bet man kaip skaitytojui taip būtų aiškiau – kitaip susidaro iliuzija, kad "šššš" sako kažkas kitas)
Labiau įspūdis negu įvykis (nes tiesa pasakius nelabai supratau kas kūrinuke vyko), bet įspūdis neblogas. Tik kaip minėjo Baiba vietom persistengiate. Kad ir pirmame sakinyje. Tarp būdvardžių, sinonimų, palyginimų, simbolių galima pamesti ir sakinio prasmę. Bet šiaip sveikinu už stiliaus puoselėjimą :)
kalba graži, bet nejučia kyla klausimas: o jeigu kūrinys būtų ilgesnis, kaip autorė išsiverstų su tokiu pačiu kalbėjimu, ar po kelių pastraipų kalba skurstų?
nes čia tik akimirkos - gražios, poėtiškos akimirkos, kurios praktiškai nieko nepasako.