Negraži pelėda (21)

                    Reikalingas Vidinis

  Kai seserims Atei ir Bėtei atrodė, kad susirinkimas baigtas, Jotas nepakrutėdamas dar vis sėdėjo prie stalo ant masyvios liepinės kulbės. Atsisėdo ant jos atsitiktinai, net nepaisydamas, ką pakišo po sėdynę. Po panašaus tipo slaptavietes, išskyrus kelis bunkerius, jam neteko vaikščioti, tačiau žinojo, kad prabangos jose ieškoti netenka. Vėliau pamatęs, kokį daiktą aptūpęs, atsiminė, kad dziedulis kulbę atvežė iš Šklėrių, kai buvo nukirsta galinga šimtametė liepa ir supjaustyta malkoms suskaldyti. Tačiau jos kamblio kulbes ištiko kitokia lemtis- niekas nedrįso užsimoti kirviu ir suskaldyti jas malkų pagaliais. Didesnė dalis buvo nuritentos į sodą ir ratu sustatytos aplink ugniavietę, dar kelios kulbės pasiliko šalia skiedryno po kluono pastrieke ir kurį laiką laukė kelionės į Vilnių. Va ši, pirmoji iš kamblio, buvo atgabenta į buto rūsį, kitos trys - nuvežtos į sodą Balsiuose. 
  - Jotai, op! Balius baigtas... Ar ir vėl snūstelėjai?
  Jotas neskubėjo ne tik atsikelti, bet ir atsakyti. Tik po geros valandėlės, pražiojęs burną lyg iš tikrųjų būtų pažadintas iš miego:
  -Aga. Kitaip net neįmanoma taip rimtai padirbėjus. Net ir pasapnuoti suspėjau. Palaukit, moteriškės, tikrai atsimenu, - net nudžiugo ir paduodamas vieną ranką Atei, kitą Bėtei: - Ratelį šokom. O kur Vidinis?
  - Žiūrėk, sese, Jotas išprotėjo.
  - Dar ne viską pasakiau. Ratelį šokom, o viduryje jo liepa.
  - Liepa?
  - Ta, kurios jau seniai nėra. Felikso ir Karolinos.
  - Išprotėjo, - dar kartą pasakė Bėtė, bet dabar pusbalsiu. -  Jokio Vidinio čia nebuvo. Negalėjo būti.
  - Aš pasakoju sapną, Bėte, -  pasakė Jotas ir nustebusiai: - o liepa va kur, pastalėje. - Paleidęs Atės ir Bėtės rankas netikėtai stipriai, net lengvai paritino kulbę nuo stalo ir gaudydamas A ir B rankas: - Šoksim. Ratelį, - ir temdamas jas aplink kulbę, uždainavo:
 
  Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio,
  Kaip raibasis sakalėlis vyšnelių sodely...  

  - Jotai! Kas tau? Tu sergi? Baik kvailioti! Baik!
  Paleidęs seserų rankas, Jotas sugražino kulbę į ankstesnę vietą ir kaip susirinkimo metu, užmetė ant jos savo užpakalį: 
  - Ne velnio aš nesergu. Sarmata. Kaip čia dabar, a? Klausiu, kaip čia taip, a, kad prireikia tokių dalykų. Tfu! Tavęs klausiu, Bėte.
  - O ko tu dar galėtumei klausti? Tik manęs. Man šio susirinkimo prireikė, kad protingiau padarytume šventą darbą. Ir, žinoma, dirbtume neabejodami ar reikia jo ar nereikia. O tu, besarmati, slaptavietę šokių sale pavertei. Žegnokis, antikriste.
  - Judu kaip norite, o man čia daugiau nėra ką veikti, - tarė Atė, žengdama link siaurų ir žemų durų, bet tuoj pat atsigręžusi: - Jotai, iš tikrųjų manai, kad mūsų tokie susirinkimai  nieko verti, nereikalingi?
  - Kaip ką tik įvykęs, žinoma, kad tokie nereikalingi. 
  Lig šiol, kaip žmonėse sakoma, nevizginant uodega, galima buvo kalbėti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Tačiau ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakakdavo atsirasti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydyta į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti. Tačiau šis kartas atrodė kitaip.
  - Hm, net ir nepamanėme, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio, - lyg sau pamąstė Jotas ir jau Atei: - Devyni amatai- dešimtas  badas. Bet mūsų atvejų protingiau tarti: Dalgio tinti tingėjo - šienaujant pilvą skaudėjo arba Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi.
  - Gerai, gerai. Žinome tavo priežodžius - patarles. Sakyk, ką užsimojęs?
  - Argi nesakau? Ir ne tik dabar. Net ir kviesdamas šokti apie Felikso ir Karolinos liepos kamblį. Galėjo gyventi, žaliuoti, ošti, bet... Kai tampi  kolūkio pirmininku ir manai, kad esi „raibasis sakalas“ - įsimeta rūdys ir galvos smegenyse. Tuomet jau net nesuvoki, kad mums reikalinga parama. Šiuo atveju dėdės Vidinio labiausiai.
  - Dėdė Vidinis buvo – nebuvo. Matyt, Jotai, nori pasakyti, kad jo konsultacijas mums labai reikalingos.
  - Ką tik išgirdome „Pušelę“ Gal kuri žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
  - Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metų prireiks, kol sutversime knygą.
  - Ir vis dėlto, - neatlyžo Jotas.
  - Ir vis dėlto aš nežinau, - suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir ne čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje.  O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
  - Ir Vilniuje, beje.
  - Ką?
  - Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia ne tik taisinėti, redaguoti. Svarbiau išjausti juos kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai - ne.
  - Aš irgi – ne, - negaišdama atsilieptė A.
  - Manote, kad aš kvailesnė negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
  - Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis „Šešėlis“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį Bėtei, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės  pradėjo kristi į ausis, kažkur – gal sieloje? - leistis giliau:

Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau -
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras, mažytis -
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti,
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas-
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu -
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
***
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis – iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo,
Kad jis mamos sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...
              („Šešėlis“,  2008-02-04)

  - Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė Atė. – Jeigu taip, tuomet jo dar nepažįstu. Panašiau, kad šitaip galėjęs Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.