Žingsniai

Ji atsilošia, ištiesia sunertais pirštais rankas, pasirąžo. Greta sėdintys bendrakeleiviai nugirsta mankštinamų sąnarių trakštelėjimą. Įėjusi į saloną stiuardesė nusišypso ir melodingos kasdienybės kalba išdainuoja neįsimintinus žodžius. Trumpas nebylaus filmo instruktažas, saugos diržo sagties tarkštelėjimas ir... lėktuvas atsiplėšia nuo žemės. Akvilia atsikvėpia. Pasuka galvą ir įbeda žydrų akių žvilgsnį į langą.
        – Debesys, debesynai, sniegynai, kalnynai, ..., – rikiuojasi mintys žaismingai. Deja, matyti tik kraštelis pilko dangaus ir panašios spalvos, išpjautas iliuminatoriaus sidabriško sparno lopas. Nuobodokas vaizdas užliūliuoja. Apima keistai slopinantis tingulys.
Uuch!
        – Jau? – sužnabžda blausiu žvilgsniu nulydėdama vyrišką siluetą. Minutėlę pasėdėjusi kilsteli ir nuo lentynos nusiima rankinę. Bagažo netenka ilgai laukti, už dešimties minučių ji stovi lauke prie centrinio oro uosto įėjimo.
        – No, – atsako paslaugiajam taksistui, tiesiančiam ranką link lagamino.
        – Man nereikia taksi, – parodo gestu. Į viešbutį, kuriame užsakytas dvivietis kambarys, ji nuvyks metro.
        Suskamba varpelis ir samanų spalvos paltu vilkinti juodaplaukė Akvilia įžengia į foje. Administratorius padeda telefono aparato ragelį ir, įdėmiai nužvelgia viešnią.
        – Reservé*. Merci**, – teištaria padovanodama patraukliam vyriškiui kerinčią šypseną ir, smagiai apsisukusi ant pusaukščio kulniuko, nukaukši prie laiptų.
        Darsyk padėkojusi, užveria duris ir pasuka raktą spynoje. Petimi atsiremia į sieną, nusispiria įkyrėjusius batelius. Minkštai lyg katė prisėlina prie lango ir sustingsta. Išgirsta, ne – pajunta žingsnius už nugaros. Nuo sulenktų alkūnių link pečių švelniai braukdami kyla klaidžiojantys pirštai. Išslydusi garbanėlė sukutena kaklą. Ji laukia Jo tuoj priartėsiančio kvapo, pasisuka...
        – Evaldai, - išlemena. Šalto prakaito lašelis kapteli nuo kaktos ant nosies galiuko. Akvilios dešinė ranka slysteli palto kišenėn nosinaitės.
        – Ak, tiesa, - prisimena, užčiuopusi, – aš ... juo vilkėjau...
Laikydama rankoje dailios rašysenos eilutėmis nugulusį popieriaus lapą, ji prigula. Nebeskaito. Akimirkoje mintimis sutalpina kelionės į judviejų miestą detales. Laikanti laišką ranka pakyla ir uždengia akis, tačiau neapsaugo nuo kruvinų sienų ir gulinčio ginklo vaizdo. Nieko daugiau nebepamena.
        – Temsta, – apsižvalgo lankstydama  baltą, juodai margintą pranašą. – Eisiu pasivaikščioti pakrante, ten ir pavakarieniauti užsuksiu, – nusprendžia.
        Viešbučio savininkas išlydi plačia plazmine šypsena. Ji kilsteli galvą ir grakščiai moteriška eisena išplaukia gatvelėn. Pavasarine gaivuma veidan pūsteli šiek tiek žvarbokas kovas.
        – O, - kilsteli Akvilios lūpų kampučiai, – jie bučiuojasi! Trumpu žvilgsniu perbėga dar vieną apsikabinusiųjų porą.
Grįždama užsuka į atsitiktinę pakeliui kavinukę ir užsisako kavos. Galvos linktelėjimu padėkoja jaunam padavėjui ir hipnotizuojančiai įsispokso į juodą becukrį gėrimą vis pamaišydama šaukšteliu. Netikėtai į lengvai triukšmingą aplinką įsilieja saksofono garsai. Nuo Acker Bilk atliekamo Petite Fleur Akvilios kūnu nuvilnija šilumos banga.
        – Let you invite***?



* Rezervuota (pranc.)
** Dėkoju (pranc.)
*** Ar galiu pakviesti (angl.)