Tiek dėl tos laimingos pabaigos.

Pasiglamžėm ir keikiames, manėm išsiskirti pavyks. Nė pro kur! Lūpos kvėpuoja nikotino dūmais, o nosis uodžia gaivą nakties, pavasarėjantį aromatą, nekantrauja paragauti kavos. Bet mes juk pralošėm - gyvenimą.  Kažkas tai jau sakė. Tu radai vietą mano širdyje amžinybei dėl tos laimingos pabaigos, bet jos nepasirinkai. Tik dulkių likutis ant pirštų galų, prisiminimai.
O man nerūpi. Buvai gaiva, lietus, šalna ir likai, ir būsi. Ir dediesi, kad tau nerūpi, bet jaučiu, kad galvoji kitaip.  Spaudiesi kažkur vis arčiau, vis arčiau dėl tos laimingos pabaigos, bet man nerūpi. Nerūpi tai, nerūpi tu, tik girdžiu kaip kaista arbatinukas. Arbatinukas? Tai buvo virdulys! Ir aš kiekviena kūno ląstele troškau kavos, toks buvau pavargęs.
- Padaryk man kavos, - paprašiau.
Šoviau pro šalį. Tu lyg stabo ištiktas kritai ant manęs ir vieną po kito plėšei drabužius. Jaučiau tavo prakaituotą prakeiktą kūną, kurio nenorėjau, tačiau atsiginti negalėjau ir tu mane papisai. Lyg man rūpėtų.
- Dabar tikrai nusipelniau kavos!  - sublioviau. Tu paskutinį kart įkandai man į spenelį, į visus keturis, ir šiaip ne taip atsiplėšęs išėjai.