Skausmas - senas pažįstamas

Skausmas, tarsi milžiniškas juodas akmuo - užgula krūtinę, sulaiko kvėpavimą ir praveria langus tekėti ašaroms. Jis niekuomet nekvepia vanile, muskusu ir jo skonis net nepanašus į šokolado. Jis visuomet tamsus - nuo pilkos iki tamsiai mėlynos, - tačiau niekuomet elegantiškas. Ir visuomet pasirodo netikėtai, tarsi iš toli aplankyti užsukęs senas draugas.
Jam pasirodžius užsidegu žvakes, kad jausčiausi jaukiau. Imu klausytis ką gi jis šįkart papasakos: ir vėl tas pats - prisiminimai. Jie plaukia kraujagyslėmis, kol pasiekia širdį. Tuo tarpu viskas apsidengia pumpuriniu dangumi ir kai mane visiškai surakina ledo antrankiais, išgirstu neapsakomai graudžią liūdesio melodiją, kuri sklinda iš vidaus. Iš sielos it praviro indo.
Skauda. Jis pirmą kartą taip stipriai suspaudžia man rankas. Suskausta dar labiau ir iš gerklės pasklinda pratisa dejonė, lyg mane dulkintų. Bet taip ir yra. Į mane skverbiasi - vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai nieko nebejaučiu, bet atsargiai dairausi aplinkui, lyg nuo kiekvieno daikto galėtų supykinti. Ir vėl ir vėl - aštrūs dūriai peiliu, lyg mane skerstų vėjas. Kai po akimirkos viskas nurimsta - pasiekta kulminacija, aukščiausias įtampos taškas, patirtas orgazmas. Einu išsivalyti dantų.
Žvakės užgęsta ir skausmo kaip nebūta. Tik ant stalo garuoja ką tik iškeptas pyragas, kurio skonis primena apie tai.