Rašyk
Eilės (78001)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mažojo Lino plaukai šviesūs ir tokie garbanoti, jog, rodos, rankos juose pasiklysta kaip avių bandoje, skaičiuodamos, ar nė viena nepabėgo. Šiandien jis miega atsukęs nugarą ir matau, kaip patalai ritmiškai pakyla ir nusileidžia. Jei jis būtų vyresnis, galėtume naktį išeiti pasibastyti gatvėmis ar tiesiog stebėti, kaip languose užgęsta šviesos. Linas mėgsta, kai prieš miegą jį apkamšau, papasakoju išgalvotą istoriją, o ryte padarau netikros kakavos — pusė šaukštelio kavos, verdančio vandens ir pieno šlakelis. Taip mane lepindavo močiutė, tik pienas kvepėdavo dobilais ir smilgom, nes buvo kaimiškas. Staiga Linas pasimuisto, atsisukęs į mane patrina akis, ir sušnibžda:

— Mama, o tu matei mūsų senelius?
— Mačiau, o kodėl klausi?
— Sapnavau vyrą, kuris sakė, jog yra mano senelis. Dabar nežinau, ar jis melavo, ar ne.
— O geras tas vyras sapne buvo?
— Naaa, jis davė man saldainį ir liepė nesakyti tau, kad gavau, nes teks dalintis.
— Ir ką tu jam atsakei?
— Aš pažadėjau nesakyti, nes norėjau ir antrą gauti, - išsišiepia.
— Tuomet ten ne senelis. Jis būtų davęs saldainių abiems.
— Aaaa...

Išlipu iš lovos ir nužingsniuoju į virtuvę. Vakar neišploviau indų, tai šiandien teks dvigubai. Pripilu vandens į virdulį ir palieku kaisti. Tuomet išplaunu du puodelius ir įberiu kavos. Po kelių minučių vanduo užverda, užpilu grūdelius ir tik tada prisimenu, jog nebeliko pieno.

— Linai, gal galėtum nubėgti pieno? — sušaukiu.
— Kodėl aš visada turiu eiti pieno?
— Todėl, kad tik tu geri kakavą.
Pasigirsta basų pėdų tipenimas. Per plyšį pasimato garbanos ir šelmiškos akys žvelgia į mane.
— Šiandien aš kakavos nenoriu.
— Na, gerai, padarysiu arbatos.

Išpilu kavą į kriauklę ir padarau arbatos. Sutepu kelis sumuštinius ir padedu viską ant stalo. Pašaukiu Liną. Jis strykteli ant kėdės, prisitraukia puodelį, tačiau, kai atsigeria skysčio, labai susiraukia.
— Fuuu, kokia neskani, net liežuvį nusideginau! O  cukraus ko neįdėjai?
— Ir cukrus baigėsi, reikės nusipirkti.
— Mmm...

Paduodu jam sumuštinius ir pamažu geriu kavą. Prisimenu tėvus ir vaikystę, kuri nė iš tolo nepanaši į Lino. Mama man niekada nepadarydavo kakavos, nes dažniausiai dar gulėdavo lovoje ir rėkdavo, kad atneščiau vaistų iš kaimynės, nes galva tuojau plyš. O tėtis nuo ankstaus ryto išeidavo į darbą. Likdavau su mama ir vis melsdavausi prie švento Marijos paveikslo kambaryje, kad kita diena būtų šviesesnė.

— Mama, kažkas į duris beldėsi, — lyg pabudina mane Lino balsas.
Šokteliu nuo kėdės ir, nuėjusi prie durų, pasižiūriu pro akutę — nepažįstamas vyras. Praveriu duris, o jis mielai nusišypso ir taria:
—  Oi, tikiuosi, kad nepažadinau... Jums laiškas.
— Ne, viskas gerai, — trumpai atsakiusi, paimu voką ir uždarau duris, kai vyriškis man dar kažką sako.

Laiško nebuvau gavusi tikriausiai kelis metus, tad ganėtinai nustebina. Perskaičiusi ant voko parašytą savo adresą, iškart suprantu, jog jis nuo mamos. Rankos net sudreba.
— Kam šitas laiškas, mam?
— Atrodo, mums.
Atplėšiu jį ir pradedu skaityti. Vos pusė puslapio, kuriame išdėstyta, kad mama labai nori pamatyti anūką ir laukia mūsų svečiuose. Penkerius metus ji nenorėjo mūsų net akyse matyt, o dabar užsigeidė, kad atvažiuotume.
— Kas jį parašė?
— Močiutė, Linai. Sako, jog nori tave pamatyti.
— Bet aš jos nepažįstu.
— Tai, matyt, susipažinsit, — nusišypsau dirbtinai ir padedu laišką į lentyną. — Nori ten nuvažiuoti?
— O senelis ten bus?
— Tikėkimės, kad bus, antraip pagalvočiau, ar verta važiuoti.
— Mmm... Važiuokim!

Linas baigia valgyti, atsistoja nuo kėdės ir nudumia į kambarį. Aš vis dar geriu atvėsusią kavą ir galvoju, kas mamą privertė parašyti laišką. Nejau prabudo motiniški jausmai, kurių nebuvo man augant? Nebežinau.
— Linai! — sušunku.
— Tuoj ateinu, jau baigiu apsirengti.
Nueinu į kambarį, o mažasis stovi tvarkingai užsidėjęs kelnes ir marškinėlius.
— Na, ir kam šitaip pasipuošei?
— Juk važiuojam pas močiutę, noriu atrodyti gražus.
— Bet, žinok, jei važiuojam pas močiutę, tai po to negalėsim nieko sau nusipirkti.
— Žinau ir visai nenoriu to traktoriaus iš parduotuvės, — papurto galvą.
— Na, tuomet dar pagalvosiu. Jei važiuosim, tai tik ryt, nes šiandien turiu daug darbo. Butas atrodo kaip po karo.

---

Kitą rytą abu stoviniavome stotyje. Vis dėlto apsisprendžiau nuvykti ir pasižiūrėti, kaip viskas pasikeitė. Autobusas pasirodė už keliasdešimt minučių ir pajudėjome Kėdainių link. Nesilankiau ten jau daugiau nei šešerius metus, dar prieš gimstant Linui. Buvau pamiršusi, kaip atrodo trobelytė, tėvai, kaimelis. Dabar bus gera proga prisiminti. Šalia sėdintis Linas akimis sekė kiekvieną pravažiuotą namą ir vis klausinėjo apie senelį. Kai atvykome, pats pirmas liuoktelėjo iš autobuso ir nenustygo vietoje, vis ragino eiti greičiau, bet mano kūnas, rodos, pasiliko namuose ir greitai žengti negalėjau.

Apžiūrėjau visas kaimelio trobeles — kai kurios jų visai sugriuvusios, kitos kaip tik sutvarkytos, atstatytos. Svarbiausia tai, kad kaimelio atmosfera išlikusi ta pati – ramybė, laiko nebuvimas ir jaukumas. Dobilų ir smilgų kvapas maišėsi ir svaigino, o spalvų gausybė raibuliavo akyse. Mieste to niekada nepamatysi, net ir parke.

Pagaliau priėjome tėvų trobelę. Langinės nukarusios, stogas įlinkęs, kieme žolė užaugusi veik iki kelių, o svirno iš viso kaip nebuvę.
— Mam, o mes tikrai čia pataikėme?
— Tikrai, Linai, tikrai... — atsidusdama vos girdimai atsakau.

Atidarau girgždančius vartelius ir, įžengus į kiemo teritoriją, kojos paskęsta žolynuose. Po truputį artėju prie namo ir pabeldžiu į duris. Niekas neatsako. Pabeldžiu dar kartą ir, nesulaukusi atsakymo, įeinu į vidų. Vis dar išlikusi molinė asla neplauta turbūt metus, krosnis išgriauta, stalas, neturintis vienos kojos, spintelės apdulkėjusios. Užeinu į kambarį, kuris anksčiau priklausė man. Tebestovi nedidelė lovelė, spinta, stalas su kėde. Pasigendu tik vieno – paveikslo, kuris šitiek kartų manęs klausėsi. Su juo dingo ir mano tikėjimas, kad atrasiu kažką pakitusio. Išeinu iš vaikystės kampelio ir girdžiu, kaip prie laukųjų durų riejasi. Puikiai atpažįstu mamos balsą, tačiau antrojo neįstengiu suprasti. Kai pasirodo du siluetai tamsiame prieangyje, sustingstu. Linas įsikimba man į ranką ir priglunda prie šono. Jiems įėjus į virtuvę, suprantu, kad ten visgi mama su tėčiu.

— Pažiūrėk, Jonai, kokių svečių turime, — vos pastovėdama ant kojų ir linguodama į visas puses prabyla mama.
— Labas, mama, — ištariu aš, o Linas pradeda verkti.
— Rūtele, o tu pasikeitei, vaikeli, per tuos du metus, — žiūrėdama į durų staktą kalba su manim motina.
— Mes nesimatėm šešerius metus, mam, — atsakau ir bandau nuraminti Liną.
— Eik išsimiegot, o po to su dukra kalbėt kaip žmogus galėsi! — pasigirsta tvirtas tėčio balsas ir jis, sugriebęs mamą už rankų, nuveda ją į kambarį.
Mano mažylis stovi išsigandęs ir kūkčioja. Priglaudžiu jį prie savęs ir pasakau:
— Nebijok, močiutė visada tokia buvo. Užtat senelis geras, pamatysi.

Jis nusivalo ašaras ir aprimsta. Vis dar girdisi vaidai iš mamos kambario, kol pagaliau nutyla ir pasirodo tėtis. Per šešerius metus spėjo pasikeisti net jo veidas, tik tos šiltos akys lyg atsiprašydamos už mamą žvelgė į mane tokios pačios. Jis pamoja ranka, vadindamas mus į lauką, ir išeina pirmas. Nieko nelaukę ir mes pasijudiname. Kieme saulė spigina į akis ir galva pradeda svaigti.

— Matai, Rūtel, niekas nepasikeitė... O čia tavo mažylis?
— Aha, čia Linas, tėti.
— Laba diena, — nedrąsiai ištaria berniukas ir vis dar stovi prisiglaudęs prie manęs.
— O, palauk, kišenėje lyg ir turėjau dar keletą barbarisų, — susizgrimba. — Va, imk, labai skanūs saldainiai. O tu, Rūta, gal ko nors nori?
— Ne, tėti, man užteko visko. Kaip matau, niekas tikrai nepasikeitė.
— Na, tavo mama visada tokia buvo.
— Prisimenu.
— Gal Linas nori obuoliukų pasirinkti? Šiemet obelys tiesiog linksta nuo jų.
— Bėk, Linai, į sodą, mes su seneliu truputį pasikalbėsime.

Mažylis nudumia į sodą ir renkasi obuoliukus užančion, o aš vaikštau su tėvu ir prisimenu vaikystę. Jis šypsosi, pasakodamas apie tai, kaip, grįždavęs iš darbo, parnešdavo man skanėstą, kurį suvalgydavau pasislėpusi, kad mama nepamatytų. Dar tiek daug užmirštų švelnių dalykų jis man priminė, jog rodėsi, kad vaikštau tomis pačiomis basomis pėdomis po pievą ir laukiu, kol kas nors pasikeis, tačiau pati nieko keisti nesugebu.

Praeina visa popietė, o Linas nebeiškentęs ateina prie manęs ir timptelėja už rankos:
— Mam, jau prisirinkau daug obuoliukų, tik nežinau kur sudėti.
— Va, imk maišelį, — išsitraukiu iš rankinės. — Susidėk obuolius ir jau keliausime.
— O senelio pasiimti negalime?
— Negalite, vaikeli, negalite. Kas gi po to močiute rūpinsis? Pražus viena.
Pasižiūriu į išvargusį tėvą ir taip graudu pasidaro. Užmerkiu akis ir bandau tvardytis, kai jis prieina prie manęs, apkabina ir tyliai taria:
— Mieloji, džiaukis savo gyvenimu, nes kitų neištaisysi, kad ir kaip norėsi. Kiekvienas savo laimę kuria skirtingai.
2011-05-16 19:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-31 13:56
augaviskas
istorijos įsibėgėjimas neblogas, tačiau pabaiga – kiek nuvilianti (turiu omenyje ne stilių ar rašymo kokybę, bet detalių, posūkių, konflikto, situacijos atskleidimo trūkumus)
iš kalbos labiausiai kliuvo posakis „stovi užsidėjęs kelnes ir marškinėlius“
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-19 17:58
Laukinė Obelis
Mano manymu, dabar jau žymiai geriau. Vietomis net šiurpuliai per nugarą nubėgo, ypač ten, kur ji prisimena vaikystę ir skanėstus. Nors, kaip matau, kai kas pasigenda dar ilgesnės viešnagės. Ir aš tam pritariu. Gal ne tiek laiko prasme, bet jausmo - vis dar norėtųsi ryškesnio jausmo, gilesnio pokalbio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-17 22:18
BAIBA
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-17 20:09
Alisa Realybėje
Kaip trumpas gražus romanas...man labai...ačiū, lietuti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-17 14:34
Lengvai
Visai gerai susiskaitė. Bet šio to pritrūko - na istorija papasakota, išvada irgi aiški. Bet neparodytas joks konfliktas. Motinos ir dukros santykiai tikriausiai turėjo būti kūrinio ašis? Bet viskas, kas apie juos papasakota išeina kaip kažkoks faktų konstatavimas - be emocijų, gilesnių pamąstymų, galų gale, kokį vaidmenį tolesniame veikėjos gyvenime suvaidino tokia motina ir toks tėvas? Griaučiai yra, bet mėsytės tūksta=]
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-16 23:36
Click Beetle
Gražiai išdėstytas pasakojimas, lengvai parašyta. Šiek tiek ilgesnės viešnagės tikėjausi tiktai... dabar - bac viskas ir baigėsi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą