Tėvo rankos

Sudrėkusios nusviro sunkios rankos,
Nerimo laikas prakaito laše,
Tarsi žaltys kląstingas susirangęs,  
Tik anspaudas pavargusiam veide.

Tos rankos kalė vinį į sienojų,
Ir arė per laukus tiesias vagas, -
Jos visad gynė šeimą nuo pavojų,
Ir ką geriau pasauly besurast?

Prisimenu, mažytį ir bejėgį,
Pakėlė kūdikį ant rankų vėl, -
O šis, pajutęs šiltą tėvo glėbį,
Prisiglaudė, tik nežinodamas kodėl.

Kodėl tokia saugi, šilta krūtinė,
Širdis pulsavo meile atvira.
Vaikams jo meilė buvo begalinė, -
Visuomet glostė juos ranka gera.

Ir taip jau būna, kai sustoja laikas,
Išeina amžiams, norėję, kaip geriau,
Kaip priekaištą, suaugęs tavo vaikas,
Kartoja sau, -neviską padariau...