Amžinybė

Godus tas ilgis be jokių dėmelių –
Vilioja, traukia, prisiglausti noris.
O į rankas vinis iš lėto kalė,
Ir ant medinių kryžių tyliai korė.

Nuo medžio to jau žvelgia skausmo akys,
Nes vis maištavo neprikaltas protas –
Atsigula ir vargšai, ir pertekę
Į nežinią visiems iškeravotą.

Išbirusios trumpybės rausia skardį –
Vaga sunki atsiverčia gyventi.
Net atsigulę žemėje be vardo,
Gyvybėmis papuošia savo krantą.

Išnyksta grožis, priesaikos subliūkšta –
Ir nebereikia nieko pasiimti.
Gyvybės plonas ir sudužęs lukštas –
Su žemėmis iš vieno baltos klintys.

Su patirtim taip sunkiai įsigyta,
Darais kitoks ir vertini iš naujo.
Su savimi iš niekų suraizgytu
Jau į dausas kaip paukštis iškeliauji.