Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aurimaz Aurimaz

Barbarai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jau pradėjęs šį kūrinį daugmaž numaniau, kad nieko padoraus iš jo neišeis. Buvau teisus - nieko padoraus ir neišėjo. Bet pats kūrinys liko...

1.

- Eilinis Patrakauskis! – nuskardėjo per visą aikštę neišsimiegojusio jaunesniojo seržanto balsas.
- Aš! – sustūgau iš visų plaučių.

Taip, tai aš.
Eilinis Algis Patrakauskis, neišsimiegojęs netgi labiau už savo seržantą. Naktį teko prie vartų budėti, gniaužant automatą su vos trimis šoviniais apkaboje. Užpraeitą vakarą budėjau prie kosminių laivų, o dar prieš tai buvusį... ai, geriau net neklauskite.
Kai tik mane paėmė į kariuomenę, iš karto praminė Patrakėliu – jiems pasirodė, kad labai tinka pagal pavardę. Nors po savaitės, pažiūrėję kreiva akimi, nusprendė, kad per gerai. Nuo to laiko vadina Triapke.
Kai viršininkai negirdi.

Pravardės kariuomenėje oficialiai uždraustos, nors kam tai rūpi? Kai niekas nemato, mes virstame Propkėm, Mukais, Dubinom, Mazafakom – kuo tik nori. Tas pats ir viršininkams galioja. Kai niekas nemato. Bet retsykiais ir su tuo problemų kyla.
Štai, atėjo naujokas Aloyzas Vyšnia, pastatė jį prie durų gerklės laidyti (budėti tipo), bet kadangi visi tarpusavyje viršininkus pravardėmis vadina, tai vargšui ir įsitvirtino negera informacija makaulėje.
Atėjo į kareivines kuopos vadas Ereliauskas pažiūrėti, kaip mums sekasi, o Vyšnia persigando, pasimetė, žodžius sumaišė vietomis, išprakaitavo ir kad užstaugs:
- Ramyn, kuopa! Leitenantas Arijolas prie išėjimo!!!
Mes vos į kelnes neprikrovėm iš juoko, net ir stovėdami „ramiai“. Pribėgo visas mėlynas jaunesnysis seržantas, ėmė raportuoti vadui, bet šis nesiklausė, spoksodamas į eilinį Vyšnią iš nuostabos išsprogusiomis akimis.
Visa laimė, Ereliauskas humoro jausmą turėjo. Vyšnia atsipirko tik paprastu tualeto šveitimu ir muilo drožimu visai ateinančiai savaitei. Ir dar visų pulko viršininkų pavardes turėjo mintinai išmokti. O mus visus už negerą įtaką išsiuntė į kiemą sniego kasti, nors tuo metu buvo rugpjūčio vidurys.
Taigi, pulke daug gražių tradicijų. Jeigu vienas prisidirba, o visi jo laiku nesulaiko – kasame sau vasarą sniegą. Iš šalies atrodo idiotiškai – laksto būrys kareivių po asfaltą su rankiniais sniego buldozeriais. Bet mes išmokome į tai žiūrėti kaip į paprastą mankštą.

Kartais mes atliekame pareigą tėvynei. Pavyzdžiui, praeitą naktį budėjau prie vartų. Ginklas senas kaip žmonijos istorija, šoviniai vos trys. Girdėjau, seržantai po keturis tarnyboje gauna. Leitenantai – po penkis, o visi aukštesniojo rango ima kiek reikia. Tikriausiai todėl kitiems ir nelieka...
Pasakos, kad mūsų kariuomenė ultra moderni – čia tik taip per teliką rodo.  Visas modernumas greičiausiai pasireiškia tada, kai eilinį kareivį pastato budėti prie kosminių laivų. Kyla laivas į orą – ir tu jam privalai pagarbą atiduoti. Nežinau, kokia iš to nauda – stovėti kaip idiotui prieš kylantį laivą. Kartą neiškenčiau ir niekam nematant parodžiau vidurinį pirštą.
O vieną dieną visi ėmė šurmuliuoti ir kažko į mane dairytis. Priėjo visas išsišiepęs būrio vadas Grūšia ir paplojo man per petį:
- Pavarai tu, Triapke... Tave pulko vadas nori matyti.

Išėjau medinėmis kojomis.
Jeigu pakviestų būrio vadas – dzin. Jis toks pats prietranka kaip ir aš. Tik su papuoštais antpečiais. Skyriaus vadas irgi menkniekis, nors jau reikia prisilaikyti šiokių tokių taisyklių. Kuopos vadas – dar rimčiau. Prieš Ereliauską jau reikia atsargiai žodžius rinktis, nepasikeiksi trimis aukštais.
Bet PULKO vadas? Gyvenime jo dar nebuvau iš tiek arti matęs.

Ir dar tokio įpykusio. Ištiesė man savo planšetinį kompiuterį ir bakstelėjo į ekraną:
- Tavo pirštas?
Ekrane švytėjo YouTube puslapis, kur kaip tik sukosi vaizdelis iš mano tarnybos: štai aš stoviu, žiūriu į kylantį C-8 markės patrulinį laivą su Lietuvos kosminės saugos emblema ant šono. Sulaukiu momento, kada laivas jau pakankamai aukštai, apsidairau, ar nieko aplinkui nėra ir ištiesiu ranką su viduriniu pirštu.
Ir dar pakratau ją.
Kad pirštas mano, abejonių nėra. Nes ir morda mano. Bet labiau sudomino tas šaunuolis, sugebėjęs visa tai ne tik nufilmuoti, bet į tinklą nutekinti.
- Stebėjimo kamera užfiksavo, ryšininkas Vasiliauskis taip apsidžiaugė tavo pirštuku, kad nesusilaikė ir savo draugui paštu nusiuntė, prieš tai prisaikdinęs niekam daugiau nerodyti. Dabar mes matome, ko vertos priesaikos! – griaudėjo pulkininkas Liepynas. – Visas pasaulis... Jooobana matvašu...
Tylėjau ir svirduliavau, nelabai žinodamas, ką jam pasakyti.
- Daugiau nepasikartos, tamsta pulkininke, - pralemenau.
- Aišku, bliamba, kad nepasikartos! – užriaumojo jis. – Aš tą ryšininką į kosmosą pasiunčiau tualetų šveisti! Vaitspiritu – nuo muilo, matai, metalas rūdija. O tu, bliamba, eilini Patrakauski, šveisi „lūzas“ čia – tikru muilu. Kiekvieną mielą vakarą, iki pat tarnybos pabaigos!
- Klausau, tamsta...
- Dink man iš akių!
Atidaviau jam pagarbą ir dingau. Tą patį vakarą kartu su savo viršininku Grūšia pavogėme muilą, kurį Vyšnia buvo suskutęs po savo nesėkmingo pravalo prie durų. Ir tokį šveitimą abu padarėme, kad niekas iki ryto negalėjo įžengti net dantų išsivalyti.
Grūšia gavo nuobaudą todėl, kad buvo mano tiesioginis viršininkas. Papriekaištavo jam, kad nesugeba savo žmonių suvaldyti. Dargi laipsnį norėjo atimti.
Bet Grūšia toks žmogus – nei to laipsnio norėjo, nei jį labai saugojo.
- Jeigu čia būtų normali armija su normaliais šauktiniais, - samprotavo jis, patogiai tualete ant palangės įsitaisęs, - tada gal ir apsimokėtų stengtis dėl tų laipsnių. Bet kai turi vadovauti būriui lochų ir dargi tavo paties viršininkas – lochas, tai kur prasmė?  Va, aš vadovauju dvylikos kareivių būriui – už kiekvieną ASMENIŠKAI atsakingas esu. Už kiekvieną iš dvylikos lochų. Bet kuris iš jų ką nors ne taip pulko vadui pasakys – aš kaltas. Ne taip nužygiuos – aš kaltas. Aš visada kaltas. Tau gerai, Triapke, tu tik paprastas eilinis – pats dugnas. Nusidėjai kuo nors – pačiu blogiausiu atveju į kosmosą pasiųs vaitspiritu unitazų blizginti. O čia rojus kur bepasisuksi. Į karcerį uždarys – miegosi sau, į tarnybą nereikės. Tualetus va šveiti – vėl į tarnybą nereikia eiti. Nori, parodysiu, kaip iš tiesų tulikus šveisti reikia?..

Ir parodė – muilu bei vandeniu taip viską užpylė, kad beliko tupėti ant palangės ir laukti, kol viskas nutekės į užsikimšusią kanalizaciją. Parūkėme, anekdotus pasipasakojome, mokslo metus prisiminėme...

Bet nebuvo man taip gerai, kaip pulko vadas Liepynas sugalvojo. Tulikus garbė teko vos dvi savaites šveisti. Per tą laiką visi man pavydėti ėmė.
- Tu net rūkai kada nori, Triapke... – sakydavo man. – O mes turime laukti, kol į rūkyklą nuves.
Jiems gera kalbėti – prieš armiją aš iš viso nerūkiau. Aplinkybių auka, ne kitaip.

Tačiau vieną dieną kariuomenės vadovybė atsitokėjo, jog tarnyboje žmonių trūksta. Mat į kosmosą nori beveik visi, o sugrįžti – vienetai. Kai kurie palaižė subines laivų kapitonams ir gavo vieteles prie radarų. Kiti tiesiog šiaip nesugrįžo – žengė žingsnį į šalį „netyčia“ ir nuskrido su kokiu nors krovininiu laivu Marso kryptimi. Jeigu taip nutiktų Žemėje – tą pačią dieną pagal elektroninę žymę atkastų, apsuptų ir atvestų. Už bandymą dezertyruoti gautų bausmę ir pailgėtų tarnybos laikas. Na, visa tai teoriškai. Praktiškai tik viršininkai įsivaizduoja, kad karceris ir tulikai – didelė bausmė. Realiai tai panašiau į kurortą.
Bet kai dezertyras atsiduria Marse – čia jau įprastinės procedūros negalioja. Mat skrydis į vieną pusę yra velniškai brangus, jis privalo kažkaip atsipirkti. Protingi žmonės organizuoja vertingą krovinį, derina grafikus, savaičių savaites laukia, kol susidarys krovinys tiek TEN, tiek ATGAL. O kad kažkas skraidytų į Marsą dėl vieno dezertyro – neteko girdėti. Nors ką aš žinau – gal valdžia patyliukais laukė, kol jų ten daugiau susikaups?..

Taigi, vieną dieną viršininkai rimtai pajuto, kad trūksta karių, tinkamų atlikti rimtą tarnybą. Aš buvau priverstas palikti kurortą ir grįžti į rikiuotę, mano nuodėmes pamiršo, o Grūšia, savo nelaimei, dargi paaukštinimą gavo. Tapo seržantu ir dabar vadovavo trims jaunesniesiems seržantams, kurie kiekvienas savo ruožtu vadovavo dvylikai kareivių. Mano pirmuoju viršininku patapo toks mažiukas ir sulinkęs Pertas Ivaška, visų meiliai Vaškele vadinamas. O Grūšios „lochų“ skaičius išaugo iki trisdešimt devynių.
Tą patį vakarą gavau į rankas aplūžusį lazerį ir pusiau įkrautą bateriją. Galingumo reguliatorius buvo nulenktas į pačią apačią, beveik ties nuliu ir dargi prilituotas.
Kalašnikovas su trimis šoviniais buvo nepalyginamai baisesnis, nes šituo galėjai nebent kieno nors kelnes padegti paspiginęs minutę.
Pastatė mane prie vartų. O budėjimas ten nėra jau toks sunkus, kai esi pripratęs. Stabdai visus, kurie bando įsukti pro vartus, klausi leidimų, kontaktų, o jei nei vieno, nei kito nėra – siunti atgal. Karinė zona, ne zoologijos sodas...
Taip pat yra automobilių sąrašas kuriuos tu privalai įleisti į teritoriją neklausinėdamas.
Vienas man ypač patinka – raudonas Audi Q22, kurio numeriai yra valstybinė paslaptis – LPA 828. Tai paties Liepyno auto. Kiekvieną rytą jis įvažiuoja į teritoriją, pasimaivo apie dvi valandas, tada kažkur išvažiuoja ir visi ramiau atsikvepia. Tada mano pareiga – kuo skubiau skambinti pulko budėtojui, jeigu šmikis vėl grįžti sugalvotų. Pulko budėtojas perskambina visiems kuopų vadams, raštinei – žodžiu, visi mirksniu sužino, kad „tata“ grįžo ir kad reikia pasirengti vaidinimui.

Taigi, kai „tata“ iš pat ryto įsuka į teritoriją, esu jo pats pirmas sutiktas snukelis. Pulkininkas, žinoma, ne itin patenkintas, kad aš nebe „kurorte“. Greičiausiai jis nepatenkintas dar dėl to, kad aš ant jo turbūt griežiu dantį ir jam nepavyks įsmukti į teritoriją „nepastebėtam“, kaip jis retsykiais mėgsta.

Tai atrodo maždaug taip:
Privažiuoja raudonas Audi ir sustoja už vartų, kitoje gatvės pusėje. Liepynas išlipa ir patyliukais atkicena iki vartelių pėstiesiems. Paskambina, aš praveriu langelį į patikrinu, kad Liepynas iš tiesų yra Liepynas. Tada jį įleidžiu.
- Vadinasi taip, kary, - šnabžda jis. – Tu manęs nematei ir negirdėjai. Niekam nė žodžio. Tylėsi – laipsnį gausi. Kambary lietpaltis yra?..
Lietpaltis visada savo vietoje – toks apskuręs, skirtas vartų sargybiniui nuo lietaus apsisaugoti. Vos tik jį ryšininkai pamato per vaizdo kameras, net miegodami identifikuoja kaip „Liepyno slaptą alter ego“. Visi pulke tą lietpaltį žino. Bet pėsčias praeivis visada menkiau matomas nei automobilis, todėl ryšininkai gali tokį ir pramiegoti.
Kad taip nenutiktų, pulko budėtojai tarpusavyje susitarė ir sukūrė slaptą sistemą. Slapta jinai, be abejo, yra tik pulko vadui. Nes visi kiti mintinai žino, ką reikia daryti, kai Liepynas įsako „niekam nesakyti“.

Taigi, aš palaukiu, kol jis pasieks garažų kampą ir einu prie vidinio telefono.
- Dokuose medžių prižėlė, - sakau ryšininkui.
Aname gale kažkas sudunda, subilda. Ryšiui nutrūkus aš jau įsivaizduoju, kaip budėtojas skambina visiems, kam reikia ir šnabžda apie tuos velnio medžius dokuose. Visi kaipmat sužino ir pasiruošia apsimetinėti, kad nieko toliau nežino.
Nes jeigu nevaidintų, tai sistema tiesiog neveiktų ir gyvenimas taptų ne toks saldus. Ir aš esu priverstas visą tą žaisti, nors – patikėkite – laipsnio gauti visai netrokštu.

Tačiau tai tik Liepyno keistenybės. Daug įdomiau palieka, kai į teritoriją ima važiuoti kitokie auto, pilni ne tik žmonių, bet ir ateivių. Kontaktą mes užmezgėme seniai, o plačiosios masės tiesiogiai su ateiviais dar nesusiduria. Paprastai dėl to, kad beveik visos rasės, kurios egzistuoja šioje galaktikoje, turi telepatinių sugebėjimų. Tokiems dalykams reikia pasirengti – juk kam malonu, kai dešrigalis su kojomis ir čiuptuvais žino, ką apie jį galvojate?
Šiuo atžvilgiu man pasisekė – aš matau daugiau ateivių, nei mano giminės kartu sudėjus. Kartais vieną ar kitą parodo per televizorių, bet tai nėra tas pats. Be to, stengiuosi būti mandagus – kai tik pamatau už vairo ne žmogų, galvoju apie ką nors kita. Pavyzdžiui, apie tualetų šveitimą (jie kažkodėl pirmiausiai ateina į galvą).  Nemėgstu įžeidinėti svetimų, kad ir kaip rasistiškai jie atrodytų.

Mūsų pulke yra atskiras pastatas, kur visi ateiviai leidžia savo dienas atokiau nuo žmonių. Arba tik su tais žmonėmis, kurie moka nutildyti mintis. Nieko čia blogo, kad žmonės neskaito minčių. Yra ir daugiau tokių kaip mes – larbiniečiai, knupstos, bet, kaip jau sakiau – dauguma rasių telepatai. Nori su jais bendradarbiauti – derinkis prie jų tono.
Ateivių pastatas stovi gerokai atokiau nuo kitų pastatų. Toje teritorijoje netgi atskiras kosmodromas yra, saugomas ypatingų kariuomenės dalinių. Bet tai jau ne mūsų pulko teritorija. Nors aš mielai pereičiau į kitą pusę, jeigu tik ten būtų daugiau protingų žmonių.
Ir nereikėtų žaisti idiotiškų žaidimų.


2.

Pulkininkas Liepynas mane greičiausiai jau buvo primiršęs, nes vis dažniau gaudavau leidimą budėti kosmodrome. Kaip jau minėjau – saugai nusileidusius laivus, o jeigu kuris kyla – sustingsti kaip idiotas ir stovi, laikydamas ranką prie ausies.
Aš jau buvau suskaičiavęs visas kameras, stebinčias mano postą ir mintinai žinojau, kur esu pastebimas, o kur ne. Įsidrąsinęs kelis kartus dar rodžiau pirštą, bet paskui azartas išseko. Kai niekas nemato – jokio įdomumo.

Į kosmosą iki šiol  buvau pakilęs kokius keturis kartus. Pirmą kartą beveik žviegiau iš laimės – kiek iš mūsų kartos svajojo tapti astronautais? Ir kiek iš tiesų tapo?
Tačiau tuoj mano laimė ir baigėsi – sekančias dvi dienas spoksojau į žalią radaro ekraną ir nieko negalėjau suvalgyti, nes pykino. Nepadėjo net keturių savaičių pasiruošimas. Būčiau įsivaręs rimtą kompleksą, tačiau pamainos viršininkas nuramino – esą visiems naujokams pirmą kartą šitaip. Tie, kurie prisitaiko per pirmas valandas, paprastai kariuomenėje neužsibūna – juos nusamdo į rimtesnius karinius objektus kosmose. O man tereikia palaukti – priprasiu.
Pamenu, pirmą kartą laukiau nesulaukiau, kada jie susiprotės įjungti dirbtinę trauką. Tik vėliau supratau, kad toks dalykas taip ir liko moksline fantastika. Jokios traukos. Nebent laivas suktųsi – tada taip, išcentrinė jėga atstoja trauką. Bet ir pats laivas tam turi būti pritaikytas. Visais kitais atvejais sklandai sau maišelį apsikabinęs ir tikiesi, kad blogiau jau nebus.

Antrą kartą mane išleido paskraidyti tik po mėnesio. Smarkiai nebepykino, bet stengiausi laikytis dietos dėl viso pikto. Mūsų darbas irgi nebuvo sunkus – iškyli į nurodytą orbitą, įsibėgėji iki reikiamo greičio ir tada visiškas „užtemimas“ – varikliai atjungti, skrieji sau iš inercijos plačia orbita, radarai tik sukasi, taškelius tik rodo...
Kiekvienas iš tų taškelių – koks nors veikiantis objektas. Palydovas, stotis, laivas... Jeigu ties kuriuo nors nepastebi jokio identifikacinio užrašo, įjungi ypač galingus skenerius ir šie kaipmat pateikia smulkmenas. Jeigu ir to nepakanka – bandai užmegzti radijo ryšį.
Bet radijo ryšio man dar neteko užmegzti. Paprastai erdvėje visi savi, arba visi identifikuoti. Manęs net prie vairo neprileidžia – jeigu paliesčiau, tikriausiai nušautų vietoje. Pilotas – senas ir rūstus asas, nepamenu, ar kada mačiau jį besišypsantį.
Dar laive visada kur nors miega mano pamaina – keturi eiliniai ir tiek pat seržantų. Budime mes poromis, po dvi valandas – kad netyčia ko nors nepramiegotume. Taigi, kol porelė budi, paskutiniai du gali net aštuonias valandas knarkti ir jiems niekas nė žodžio nepasakys. Kosmose taip jau yra – pakilus organizmas patiria stresą, greičiau išvargsta. Visą laiką nesvarumas, visą laiką turi galvoti apie savo skrandį. O jeigu dar tarp komandos narių pasitaiko naujokas su prastu vestibiuliariniu aparatu – lauk bėdos. Kartą teko matyti, kaip neseniai pakilęs laivas nusileido po valandos, išspyrė apsivėmusį, sveiką protą praradusį kareivėlį už borto, skubiai pasičiupo kitą ir movė aukštyn, kad neatsiliktų nuo grafiko.

Be dešimties kareivėlių ir piloto, viduje dar privalo būti koks nors aukštesnio rango vadas. Paprastai įkiša kokį leitenantą, nors retsykiais ir kapitoną tenka sutikti. Paprastai grupės vadas lošia kortomis su pilotu ir į mūsų darbą beveik nesikiša. Jis reikalingas tuo atveju, jeigu kiltų rimtas ginkluotas konfliktas.

Bet iš kur čia bus tas rimtas konfliktas? Pats rimčiausias iš jų – kai kokia nors smulki kosmoso šiukšlė atsitrenkia į laivo korpusą. Jausmas toks, lyg trinktelėtų buldozeriu – laivas suvirpa, sudreba... Šiukšlė, žinoma, nuo smūgio sudega arba suskyla ir nulekia kur nors kitur, palikdama nedidelį kraterį šarve. Visas smagumas trunka kelias sekundes, kurių metu pilotas maigo savo kompą ir tikrina nuostolius.

Žodžiu, kareivio astronauto duona yra uždirbama taip nuobodžiai, kad verčiau visai į kosmosą neskristi. Be to, mes turbūt vieninteliai ruošiamės kosminiam karui, nors nė viena iš sutiktų rasių neprisimena, kad toks kada nors būtų kilęs. Smulkūs ginčai – taip.
Būna, kad užsikabina koks krovininis laivas už kreiserio, ar krovinys pro vartus nepataiko dėl kompiuterio klaidos. Arba įvyksta avarija ir pražūsta keleivinis laivas svetimoje teritorijoje. Avarijos visur vyksta – bet jos dar ne priežastis kelti sparnus į kelių šviesmečių tolybes tik tam, kad kažkam dantis išmušti. O karas dėl planetų... Turint informaciją, kiek jų dar neužimtų šioje galaktikoje yra – pigiau yra tiesiog kolonizuoti.
Žodžiu, karo kosmose nėra. Bet mes, žmonės, pasiruošę viskam.

---

- Eilinis Cybas!
- Aš! – krioktelėjo iš gretimos kuopos.
Mes jau visą pusvalandį čia stovime, prakaite maudomės. Nieko ypatinga – rytinis patikrinimas. Jo metu pulkininkas Liepynas pasako trumpą kalbą apie nieką, tada panašią kalbą mums pasako krikščionių dvasininkas, naiviai tikėdamasis pakelti mūsų... kažką. Paskui kalba musulmonų dvasininkas, nors jo mes seniausiai išmokome nebegirdėti. Šie rytiniai pasistovėjimai rikiuotėje jau tapo tokie įprasti, kad išmoksti miegoti stovėdamas.
Bet aš negaliu miegoti – mano širdis jau daužosi, nes mane pašaukė. Kaip ir Cybą. Ir eilinį Vyšnią, ir Grūšę... Mes skrisime į kitą patruliavimo misiją - penki kareivėliai, penki seržantai, vienas pilotas ir kažkoks dar nepaskelbtas viršininkas. Man tik keista, kad visi pašauktieji – ne kartą buvę. Nė vieno naujokėlio neima.
- Ir grupės vadas – pulkininkas Liepynas!
Pulko vadas patenkintas nusiviepia. Dabar man viskas aišku – patruliavimo misija nėra jau tokia įprasta, kaip atrodė iš pradžių. Jeigu jau šitas su mumis skrenda – kažko negero lauk.

- Dėmesio, kariai! – dudena į mikrofoną Liepynas, nors mūsų dėmesys jau visą pusvalandį jo ir niekieno kito. – Šiomis dienomis visus karinius padalinius tikrina generolas Gaidjurgis, o kartu su juo – gausus būrys žurnalistų ir prezidentūros žmonių. Girdėjau, netgi prezidentas gali pasirodyti. Žodžiu, visi turime pasitempti kiek tik galime ir parodyti, kad nesame iš kelmo spirti. Šį mėnesį aš inspektuosiu kosminio patruliavimo misijas pats asmeniškai...
„Kurgi ne, tau juk priklauso pagal grafiką, kurio nesilaikai“ – stumdau mintyse. Neramu man tiktai, kiek ilgai Liepynas žais pavyzdingą kareivį. Jis ne tas snukis, kurį norėtųsi dažnai matyti.
- Kadangi turime tokią situaciją, - tęsia Liepynas, - bausmės už dezertyravimą bus griežtinamos dešimt kartų. Bausmės už kitus prasižengimus – tris kartus. Maždaug žinokitės – jeigu iki šiol kai kurie iš jūsų gaudavote po tris paras karceryje, tai nuo šiol sėdėsite devynias. Ir tiek pat laiko tarnyba ilgės.
Visi draugiškai sumurmame iš „siaubo“. O iš tiesų šypsomės patyliukais ir jau triname rankas – kurortas, KURORTAS!
- Kuopų vadai! – baigia savo tiradą pulkininkas ir čia pat liepia baigti rytinį patikrinimą. Užgroja orkestras, mes imame trypčioti vietoje kaip reikalo prispirti veršiai. Ir patikėkite – jeigu dabar mane pamatytų motina – mirčiau iš gėdos.
Vyriškumo mokykla, aha, kurgi ne...

---

C-8 drebėdamas ir inkšdamas atsiplešia nuo nedegaus asfalto. Viduje viskas, kas nepritvirtinta, siūbuoja į taktą. Pilotas kramto neuždegtą cigarą ir linguoja, klausydamasis Moby „Honey“, kuri čia plešia visu garsu. Liepynas aiškiai nepatenkintas, bet nieko negali padaryti – piloto aplinka ne jo jurisdikcijoje. Jis tik sėdi sukandęs dantis ir tikriausiai meldžiasi, kad jo viduriai atlaikytų po ilgos kosminės abstinencijos.
Priešais mane išsiviepęs linguoja Vyšnia, kuriam muzika tikrai prie širdies. Kaip ir Grūšiai ir Cybui ir dar septyniems išrinktiesiems.
- Patrakauski, - urgzteli man Liepynas, radęs kur sutelkti dėmesį, - tu juk nebūsi man rakštis, ar ne?
- Jokiu būdu, tamsta, - atsakau.
- Pažiūrėsim, pažiūrėsim... Tavo pirštą aš iki šiol atsimenu – visa vidaus reikalų ministerija prisimena. Visa laimė, kad kosmose nėra kamerų, ar ne?
- Tikrai taip, tamsta pulkininke.
- Nepatinki tu man. Toks teisingas, toks „tikrai taip, tamsta“, toks... Nepatinki, vienžo. Bet mudu gerai sutarsime, ar ne?
„Jeigu tik tu nustosi klausinėti šitų nesąmonių“ – pagalvoju.
- Taip, tamsta, - linkteliu.

Nepatenkintas pulkininkas dėbteli į grindis. O tada mus įspaudžia į krėslus nemenka inercija, kai patrulinis laivas pykšteli į viršų. Nemaloniai prasikrato pro debesis, gausdamas per visus galus. Ir tik vėliau garsai nurimsta, girdėti vien variklio ūžesys, prasimušantis pro korpuso metalą. Viskas, už borto vakuumas, o kartu su juo – tyla, šaltis ir aukštas kraujospūdis.
Keli kareivėliai žiaukteli, pajutę nesvarumą, bet tai nieko tokio. Mano pusryčiai irgi pavojingai kilsteli aukštyn.
- Oooj matvašu... – suurzgia Liepynas, kasydamasis pilvą.
Maždaug pusvalandį laivas manevruoja, bandydamas pataikyti į reikiamą orbitą. Be variklio gaudesio retsykiais girdėti skardus caksėjimas. Tai mikroskopinės šiukšlės taranuoja korpusą, lėkdamos keliolikos kilometrų per sekundę greičiu. O šiaip viskas ramu.
- Mes vietoje, - urgzteli pilotas. – Kempingas atidarytas, pakuokitės daiktus. Kuris čia dabar bus šefas?
- Aš, - žiaukteli Liepynas.
- Okėj, pulkininkas... Kortom lošti moki?
- O kaipgi!
Jiedu kaipmat užsiima kariniais reikalais, o mano seržantas susiderina grafikus su likusiais. Mūsų budėjimas po šešių valandų. Vadinasi, miegoti.

Jau sakiau – kosmose visi savi arba visi identifikuoti. Protingam žmogui nori nenori kyla klausimas – kam tada tas žaidimas su radarais?
Šito aš nežinau. Bijau, kad nė vienas mūsų kariuomenės šulas šito nežino. Gal todėl, kad to reikalauja Sun-Tzu karo menas? O gal todėl, kad tokia mūsų karma? O gal tai nulėmė feng-šui? O gal giliai įsodintas paranojos jausmas, kalbantis šizofrenikui iš viršiausių sluoksnių, kad vieną dieną kažkas išnirs iš nesuvokiamos kosmoso tamsos ir užpuls Lietuvą?
Vėlgi – kam ta Lietuva reikalinga? Kodėl ne Ameriką? Juos ten nuolatos Holivude kažkas puola. Ateiviai, pažiūrėję mūsų filmus, tik juokiasi. Jie niekaip nesupranta filmuose rodomų ateivių logikos. Išskyrus nebent „Svetimi“ – šitie juos bene vieninteliai rimtai išgąsdino, už ką Kameronas tarpžvaigždinio baubo titulą gavo.
Tiksliai žinau, kad ir pats pilotas nesupranta mūsų žaidimų su radarais. Jam kas – tik vairuoti aukštyn – žemyn, nosį krapštyti. Kelis kartus girdėjau klausinėjantį vadų, kas jiems iš to budėjimo. Nė vienas nežinojo, bet visi įsitikinę, kad „labai reikia“.

Už storo korpuso – juoda kosmoso tuštuma ir žydras Paukščių Takas. Kartais monitoriuje įmanoma plika akimi pamatyti kokius nors kosminius objektus, pralekiančius už kelių ar keliolikos kilometrų. Bet šiaip kosmose šūdą tu pamatysi, jeigu pats objektas kalėdinėmis lemputėmis nepasidabinęs. Iliuminatorių laive nėra dėl suprantamų priežasčių – kosminės šiukšlės net į kameras kartais sugeba pataikyti. O jau stiklą, net ir iš nanomedžiagų sukombinuotą, pramuša kiaurai ir be gailesčio. O turėti iliuminatorių pusės metro storio stiklu – iškrypimas. Paprasčiau kamerą pakabinti vienoje pusėje ir monitorių kitoje.

Kadangi miegas neima, skaičiuoju kosmines avis, kol mane iš svajų pažadina Liepyno nepatenkintas balsas. Pulkininkas jau kuris laikas ginčijasi su pilotu, o dabar dar ir mane sugalvojo pašaukti:
- Eilini Patrakauski, pas mane!
Jis, matyt, galvoja, kad už tą pirštuką dabar aus mane kasdien, kai aš įkliuvęs su juo. Nenorom, bet prisistatau.
Pilotas patiesęs savo kompiuterį ant stalo, ten žiba kortų kaladės. Aiškiai matyt, kad abu išsišiepę pliekia „Piratą“ ir pranašumas piloto pusėje.
- Šitas... pilotas savo žaidimą pakeitė taip, kad nuolat laimėtų, - urzgia Liepynas. – Ar gali tai nustatyti ir man patvirtinti?
- Ee... – sutrikęs mikčioju.
- Žaisti reikia mokėti, blia! – rėkia išraudęs pilotas. – Nafig man savo programą gadinti? Kad paskui vienu pirštu prieš visus laimėčiau? O kur malonumas? Kur kovos kvapas, benkarte tu?!
- Tu su pulkininku kalbi, kary...
- Dėjau ant tavo laipsnio, man algą po kitu antspaudu moka! – neketino nusileisti pilotas. – Nemoki kortų dėlioti, tai eik, ganyk ryšių palydovus! Praskrenda kas valandą po vieną...
- Kary? – deda visas viltis į mane Liepynas. – Tai gali patikrinti?
- Tikrai taip, tamsta pulkininke, - gūžteliu pečiais. – Galiu sužaisti kelias partijas ir pažiūrėti, kaip kortas meta...
- Cyplius žaisti moka? – pastatė ausis pilotas. – Moki, Patrakauski?
- Visi moka, - atskleidžiu jam paslaptį. – Jeigu kada skraidinsite eilinį Rapaliauską, susėskite su juo – jis mūsų kuopos asas. Visus aplošia.
- Pala, - suzgrimba Liepynas. – O kur jūs ten žaidžiate, kariai? Kompiuterių jums gi niekas neduoda!
- Yra kas turi savo, - išduodu kitą paslaptį.

O trečios išduoti nesiruošiu. Niekas iš tiesų nuosavų kompų neturi – nesaugu kariuomenėje tokiems dalykams. Tačiau užtai yra ryšių terminalas prie durų, kur budėtojas priima iškvietimus. Tiktai naktį niekas juo nesinaudoja. Štai čia į areną išeina toks mažas, susirietęs hakeris su berete, vardu Kristupas. Jį mes draugiškai Krisiumi vadiname.
Tai štai, Krisius prieš kiekvieną vidurnakčio turnyrą nukabina terminalą ir nukenksmina jį, iškviesdamas viduriuose paslėptą kortų programą. O tada budėtojas užrakina duris, mus prižiūrintis leitenantas patrina delnus ir ima rinkti statymus. Tada, dieną kūrę strategijas, žaidimo meistrai susėda prie improvizuoto kompiuterio ir patraškina pirštų sąnariais.
Ką čia besakyti – puikus sportas rutinos užguitoms smegenims.

3.

- Sėsk! – žiba piloto akys. – Ir neduokblia, skiedi kad moki. Išmesiu už borto!
Liepynas šį kartą jam pritaria. Jis irgi norėtų pamatyti mane už borto užverdančiu gyslose krauju. Tik galbūt dėl kitų priežasčių.
Sėdu į pašildytą kėdę, prisisegu diržą, kad nesklandyčiau ore sulig kiekvienu piršto dūriu į ekraną. Pasižiūriu į Liepyno paliktas pozicijas ir verčiu kaladę. Nieko gero mano rankose.
Iškrenta kryžių penkiukė ir varnų septyniukė. Matau, kad po vertimo dugne lieka neutralusis Buda.
Vis dar nieko gero, bet, plačiau mąstant, jau galima kurti strategiją.
Pilotas apžvelgia mūšio lauką ir susilaiko nuo savo kaladės vertimo. Jis perrikiuoja savo atverstas kortas ir vieną pašalina. Jo gretose ryškėja Geležinis Kumštis ir smūgis į kepenis, jeigu nepasisaugosiu. Be abejo, jis irgi tą žino. O ar Liepynas žinojo – velnias žino. Čia toks žaidimas, kai visi viską mato ir visi kaunasi toli toli mintyse, palikę žemiškus rūpesčius už borto. Aišku, piloto Geležinis Kumštis – jau vakarykštė naujiena. Jis greičiausiai turi man didesnį siurprizą, bet man laikas mąstyti savo strategijas. Paskubomis sumetu, kad geriausiu atveju po septynių ėjimų tesurinksiu varganą „Kirtį“, nebent iškris vienodi skaičiai dusyk iš eilės. Patikrinu Liepyno pramestų kortų banką ir atsidūstu – šis viską, ką turėjo geriausio, jau praganė.
- Che che, cyplius moka! – nušvinta piloto veidas, kuomet jis pamato, kaip įvertinu Liepyno palikimą. – Nagi, parodyk, kaip žaidi su nuograužomis!
Taip vadinamos paliktos pramėtytos kaladės, kai kuris nors iš žaidėjų atsisako tęsti.

Mūsų pirmas žaidimas užtrunka pusvalandį – per tiek laiko aš surenku savo Kirtį, iškenčiu smūgį į kepenis, prarasdamas porą nereikšmingų kortų ir prieš pat pabaigą suorganizuoju dailią Giltinę, kurios man būtų užpavydėjęs ir pats Rapaliauskas. Bet netgi ji nepadeda – mano rezervai iššvaistyti ir pilotas lengvai mane pribaigia, praradęs vos pusę savo kortų. Kaip tikras piratas, žaidimą užbaigia Abordažu.

- Šaunu, va čia jau kitas reikalas, - patrynė rankas mano priešininkas. – Imam dar vieną?
- Jis ims, - uždėjo leteną man ant peties Liepynas. – Man vis dar atrodo, kad tau geresnes korta meta.
- Aha, mokinkis žaisti, mokinkis... – plerptelėjo pilotas ir vienu spustelėjimu atnaujino mūšio lauką. Dvi kaladės po šimtą kortų, dešimt tuščių langelių kiekvienam, po du rezervinius. Aštuoni centriniai – tai čia pats mūšio laukas.
- Kažkaip greitai atnaujina, - susiraukė Liepynas. – Ar nereikėtų leisti kompui bent kortas tinkamai permaišyti?
- Permaišyti? – pasitikslino pilotas, suraukęs antakius. – Čia kompas, blia, keturi procesoriai po šešis megahercus, permaišo trilijoną kortų per milisekundę. Kiek, tavo manymu, jam reikia maišyti tas kortas? Valandą?
- Na...
- Še, perkraunu dar kartą, - pilotas pabaksnojo kelissyk, vėl ir vėl perkraudamas žaidimą. – Gal jau pradedam?
- Okėj, - nusiramina Liepynas. – Pradėk, Patrakauski.
Spusteliu atsitiktinio skaičiaus generatorių, iškrenta nelyginis. Pilotas pradeda pirmas.
- Aš sakiau, kad jis sukčius! – pasiunta pulkininkas.
- Eik tu šikt! – suplerpia šis ir apsuka kompą. – Še, laimingas?

Dabar pulkininkui nebėra ko pykti, mudu pradedame. Mano pirmos kortos ne pačios sėkmingiausios, bet jau numatau kelių kombinacijų modelius. Pilotui ima sektis sulig antruoju kaladės vertimu, o aš tuo metu jau mezgu pamatus Budos Kvėptelėjimui. Verčiu kaladę gana greitai, kad jis kuo mažiau matytų liekančias kortas. Kai trumpai matai, atmintyje sunkiau išlieka. Reikia turėti auksinę atmintį, kad žinotum ir savo, ir priešininko modelius. Pilotas man audžia Giltinę – antrojo lygio kombinaciją, kuri pakankamai skausminga, jeigu fronte – sunkioji artilerija. Aš jam rezgu kažką panašaus. Kombinacijos niekada neišlieka tokios pačios – sulig kiekviena korta kas nors keičiasi, pasipildo arba iš viso – keičiama visa atšaka strategijų. Pilotas aiškiai daug nuobodžiauja – jo žaidimas kruopštus, išpuoselėtas per nesuskaičiuojamas sesijas. Kerta per nagus kaip reikiant – Geležiniai Kumščiai, Budos Kvėptelėjimai, Giltinės pasipila kaip iš burtininko rankovės. Jeigu nemokėčiau žaisti, rimtai pagalvočiau, kad jam pernelyg sekasi. Bet aš jį taip pat nuolat šeriu – ir Trimis Kirviais, ir Abordažais, sykį net Atominę Bombą sukombinavau, kurią apskritai sunku pagaminti, nes reikalingos dvi kombinacijos ir vienos iš jų auka priešininko Giltinei. Tačiau atsakomasis smūgis toks saldus, kad net virtuali lenta suvirpa nuo įsivaizduojamos žalos. Tačiau jis vis tiek mane aplošė, turėdamas pabaigoje dvi išlikusias kortas.

- Fui, bet ir padla tu! – nusibraukė džiaugsmo ašaras. – Dar kartą?
- Dar kartą! – paplojo man per petį Liepynas, kuris iškišęs liežuvį stebėjo mūšį.
Pažvelgiau į laikrodį – iki budėjimo man dar trys valandos.
- Sėdėk, nesibaidyk! – paragino Liepynas. – Spėsi į tą savo radaro spoksojimo turnyrą, priešai nepabėgs.
- Mes neturime priešų, tamsta.
- Daug tu žinai. Visi mums priešai, supratai? Tik tie visi to dar nežino.
- Na gerai, arba mes žaidžiam, arba filosofuojam... – sukrutėjo pilotas.
- Žaidžiam žaidžiam! – paplojo man per petį Liepynas.

Taigi, mes žaidėm toliau. Mano Giltinė, piloto Trys Kirviai. Mano Budos Kvėptelėjimas, pilotas atsimuša Abordažais ir Karalienės Skeptru. Aš jį pašeriu Geležiniu Kumščiu, dar pridedu Šoninį Smūgį Iš Pasalų. Jis kiek pasirauko, praradęs savo gerą kortą, tada padaro pauzę, kurios metu bando kombinuoti kažką. Bet jam krinta vien prastos kortos. Aš jį pavaišinu tuo metu Trimis Kirviais ir jau morališkai ruošiuosi didelei pergalei, kai ekrane pagaliau pasirodo kombinacija, kokios dar nesu matęs – Tikėjimo Šuolis.
- Čia kas per...
- O čia, jaunuoli, viena iš rečiausių kombinacijų, - krenkšteli pilotas. – Ją tik iš šūdinų kortų surinkti galima. Silpna jinai, pirmojo rango, bet jau geriau negu nieko. Aš tavo Giltinę paguldžiau, che che...
Nesiginčiju – kombinacijų šiame žaidime kelios dešimtys, net ir profesionalai ne visas pamena. Kartais netyčia pakliūva ant kurios, bet toks nuotykis ne visados sėkmingai baigiasi. Tuo tarpu pilotui ta menka machinacija išgelbėjo kailį. Paguldęs ant menčių Giltinę, jis vėl pasiuntė man Abordažą ir laimėjo penkiomis kortomis.

- Na, dar?
- Dar dar! – ploja man per petį Liepynas.
- Bet kad man pusvalandis iki budėjimo...
- Spėsi, sakau. Aš čia vyriausias, taigi, sėdėk ir žaisk, Patrakauski!
Žinoma – jis čia pulkininkas. O nepaklusti pulkininkui – kurortas garantuotas. Atsidūstu.
- Lošiam, - sakau pilotui.
Šis laimingas, lyg saldainį gavęs.

Ir vėl mudu pliekiamės, virtualios skiedros tik lekia, Giltinės Abordažais Budas tik skerdžia – gyvenk ir žvenk. Pusvalandžiui pasibaigus aš jau buvau sumalęs į miltus trečdalį piloto kaladės, tačiau tada pamačiau susirūpinusį savo seržantą. Jis jau dairėsi prie radaro, priėmęs budėjimą iš buvusios pamainos.
- Man laikas, tamsta, - atsisegiau diržus. – Tarnyba, seržantas Grūšinskis manęs laukia...
- Kur tu dabar eisi? – nustebo Liepynas. – Liepiau tau žaisti, kary!
- Bet seržantas...
- Seržantas vienas pabudės, tu geriau žiūrėk į kompą.

Sekundę mąstau apie save, Grūšią ir apie mudviejų draugystę. Nesinorėtų gadinti santykių dėl kažkokio žaidimo. Pulke iš viso labai neigiamai žiūri į tuos, kurie nuolat prie vadų sukiojasi.
- Atleiskite, tamsta, prieštarauja tarnybos taisyklėms, - prisimenu kario konstituciją. – Man laikas, kvieskite ką nors iš likusių...
- Eilini Patrakauski, blia! – kyla į orą piktas kaip velnias Liepynas. – Tau ką, ne visi namie? Aš PATS vyriausias pulke, vyresnių nebėr! Aš tau ĮSAKYMĄ daviau! Sėsk ir žaisk tą supistą žaidimą!
- Ė, jeigu jūs jau pimpalais mojuojate, kurio didesnis, tai baigiam tada visus žaidimus, - sunerimęs nusprendžia pilotas. – Išjungiam ir grįžtam prie darbo...
- Pasitrauk, neliesk! – Liepynas atsitrenkia į ranktūrius prie piloto pulto ir šiaip ne taip suvaldo savo kūną nesvarume. – Eilini Patrakauski! Nori į karcerį, blia?!
- Tamsta pulkininke, mes čia atskridome patruliuoti ir stebėti zonos, - bandau aiškinti. – Nesupras niekas, jeigu mane į karcerį dėl...
- Dėl patruliavimo, taip, - skubiai palinkčioja pilotas. – Niekas nesupras! Tai aš išjungiu...
- Neliesk kortų, sakau! – užkriokia Liepynas ir pabando nustumti pilotą, tačiau nesvarume gaunasi savotiška makalynė. Abu pakimba ore ir ima suktis. O Liepynas dar sugeba kažkaip batais į pultą stuktelėti.

Užkaukė trumpas signalas, žybtelėjo raudonos šviesos. Užriko iš netikėtumo Grūšia prie radarų. Jo veidas buvo pilkas it lavono. Liepynas su pilotu kaipmat išsiskyrė.
- Kas buvo??? – gaudė kvapą pilotas. – Pasitrauk, žiurke, leisk mane prie pulto... Och tu jobmatjvašukoniom, oi pridirbo!
- Kas... Ką pridirbo? – nesuprato Liepynas.
- Tu pridirbai, blia! Tu su savo kerzais visą skydelį sutrupinai, žiūrėk! Raketų paleidimas įjungtas. Vos torpedos nepaleidom!
- Čia jis kaltas! – parodė į mane Liepynas. – Kai grįšim, gausi savo, Patrakauski! Tribunolas tau!

Žinojau, kad viršininkai visada teisūs, bet tik ne šiuo atveju. Taip pat žinojau, kad netemps manęs Liepynas į jokius tribunolus. Joks tribunolas nesuprastų įsakymo lošti kortomis pasienio zonoje.
- Ot benkartas supistas, vos torpedos nepykštelėjom... – prakaitavo pilotas.
- Eeee-eeeee... tamsta... ee... – sustenėjo visas pilkas Grūšia. – Tai kad mes pykštelėjom vieną torpedą, tamsta... Ir štai ji, tamsta, lekia tolyn nuo mūsų...
- Ką?!

Per sekundę Liepynas paliko panašios pilkos spalvos. Pilotas pripuolė prie radaro, ten pat ir aš atsidūriau.
Žalias taškelis žaliame fone palengva tolo nuo mūsų, virš jo puikavosi mažas užrašas:
„Torpeda, Sr. No. LTT010058“

Gražu, ne tik numeris, bet ir šalies kodas... Čia matyt tam atvejui, jeigu kas nors sugalvotų suskaičiuoti, kas kiek „priešų“ nuskynė...
- Ačiū Dievui, ji tik dešimt kilometrų skrenda, tada kuras baigiasi, - atsiduso pilotas. – Nuskrisime ir paimsime ją. Dar to betrūko, kad man reiktų pasiaiškinimus dėl kažkokios tor...
- Taaaaamsta! – nutraukė piloto laimę Grūšia, nenuleisdamas akių nuo radaro. – Bėda!
- Laivas priešais torpedą, - pasakiau, užgulęs savo radaro dalį. – Silarų civilizacija, civilinis motininis laineris, G1 klasė... dvidešimt aštuoni kilometrai iki jo, nejuda. Varikliai išjungti, gynybinių sistemų nėra.
- Šūdas, gerai, kad tolokai. Torpedai kuras baigsis anksčiau, - atsiduso perbalęs Liepynas.
Mudu su pilotu pažvelgėme į jį kaip į nevisprotį.
- O inercija? – kiauktelėjo pilotas. – Viskas, aš deaktyvuoju tą prakeiktą daiktą, kol silarai mums karo nepaskelbė. Čia ne šiaip konfliktas – čia visa torpeda! Nepaaiškinsi, kad „pirštas nuslydo“. Čia, blyn, visas kerzas pultu nuslydo...
- Neverskite kaltės man – čia eilinis kaltas! – pasišiaušė pulkininkas. – Jis nepakluso įsakymui!
- Šikau žaliai aš tavo tuos įsakymus. Savo vadui ne tai turėsiu aiškinti. O tavo darbas, kiek pamenu, konflikto atveju su ateiviais tartis?
- O ką? – nurijo seilę Liepynas.
- Nes va, skambina tau, žalia šviesa mirksi.
- Silarai reikalauja kontakto, - burbtelėjo perbalęs Grūšia. – Tiksliau, silarės. Tame laive ambasadorė su savo svita.
- Ir mūsų torpedą jie sustabdė, - pasakiau, stebėdamas taškelį. – Laiko per pagarbų atstumą nuo savęs.
- Sujunk, - silpnu balsu sudejavo Liepynas.

Patalpos viduryje nušvito ryški holograma. Liauna, aukšta silarė stovėjo tiesiai prieš Liepyną, aiškiai veikiama traukos dėsnių. Tuo tarpu Liepynas kybojo ore lyg už pakarpos pričiuptas apsidirbęs katinas.
- Ai‘d is gtag? – nuskambėjo svetima kalba. – Sk‘hi van is k‘nanga!
- Pala, tuoj vertėją suorganizuosiu... – susigriebė pilotas.
- Nereikia, jau supratau, - atsiliepė silarė. – Lietuviai. Maža tauta, niekad gerai nežinanti, ko nori.

Jos kūnas buvo idealus, lyginant su žemietiškais standartais. Jeigu ne kaklas ir galva, pamanytum, kad prieš tave – seksbomba iš Playboy puslapių. Ilgos kojos, dailus užpakalis, liaunas liemuo ir krūtinė – ohoho... Kas bendravo su silarais, žino, kad su jų moteriškėmis reikia ne tik iškalbos, bet ir stiprių nervų. Kad atlaikyti VAIZDELĮ.
Skirtumai prasideda ties kaklu – šis dengtas raginėmis plokštelėmis, kurios palaipsniui nyksta, žvelgiant žemyn. O žvelgti žemyn į silarę geriau nereikia, net jeigu ji padoriai apsirengusi. Ypač kai ruošiesi su ja bendrauti.
Tokiomis pat raginėmis plokštelėmis dengta ir jos beplaukė galva, veidas. Tik veido plokštelės labai plonos. Jų tiek daug ir jos tokios smulkios, kad silaras nesunkiai išlankstytų visas žemietiškas grimasas, ką jie sėkmingai daro. Akys juodos, neįkandamos. Nesuprasi, kurlink tiksliai ji žiūri, nes nėra nei vyzdžių, nei ragenos.
O iš kur tokie panašumai į žmones? Velnias žino. Kiekvienas psichas savo sąmokslo teorijų kalnus turi. Aš tiesiog žiūriu ir negalvoju apie tai.

- Man atrodo, jūs pametėte torpedą, - žaismingu tonu prataria silarė. – Todėl tolesnis mūsų pokalbis vyks mūsų laivo viduje. Deja, tokiu atveju mes atsisakymų nepriimame. Patys suprantate, kad aplinkybės... hm... reikalauja telepatinio įsikišimo. Dėl abiejų mūsų rasių ramybės.
- Atleiskite, bet šiame laive nėra pasiruošusių dirbti su telepatais, - galop atgauna balsą Liepynas. Ir jis kalba profesionaliu tonu, nerodydamas savo fobijų. – Čia vien paprasti kareiviai, netreniruoti tokiomis aplinkybėmis. Siūlau pasikalbėti dabar ir išsiaiškinti...

Jį pertraukia tylus silarės juokas.
- Nemoka bendrauti su telepatais? – perklausia ji. – Mes JAU bendraujame, pone kareivi. Aš ambasadorė Kara N‘tok. Šiandien, šešioliktą dvidešimt dvi Lietuvos laiku, jūs paleidote į mus sprogti pasiruošusią torpedą.
- Pulkininkas Jonas Liepynas, Lietuvos karinės pajėgos, ketvirtas pulkas. Ir aš garantuoju, kad šis incidentas visiškai atsitiktinis. Jokių priešiškų tikslų...
- Pirštas nuslydo? – mirktelėjo Kara. – Taip, matau, kad jau deaktyvavote. Ir jūs nesupratote, pulkininke. Tai ne prašymas, o įsakymas. Po dešimties minučių jūsų patrulinis kateris bus prišvartuotas prie mūsų D‘sarok‘o. Jūsų kalba tai reiškia „Dainuojanti žvaigždė“. Ir būkite malonus, laikykite pirštus toliau nuo tų blogų torpedų. Mes neturime tiek gravitacinių spindulių visoms sugaudyti. Iki malonaus.

Holograma dingo, Liepynas išraudo kaip pragaro ugnis.
- Boba man įsakinėja...
- O ką tu padarysi? – nepatenkintas sukarkė pilotas, klijuodamas dangtelį į vietą. – Jie mūsų sistemas perėmė, viskas. „Star Treką“ žiūrėjai? „Mass Effect‘ą“ žaidei? Tai va, dabar panašiai bus. Susitikimas, draugiška vakarienė, apsikabinimai ir tardymas. Džiaukitės, kad telepatai pasitaikė. Kokie nors knupstos tardytų su šlapiu skuduru ir kibiru vandens, paminėtumėt tada mano žodį!
- Man atrodo, tu irgi keliausi vakarieniauti, blia, - atsikirto Liepynas.

Laivą supurtė, monitoriuose žvaigždės pajudėjo. Piloto ekrane aiškiai matėme, kaip „Dainuojanti Žvaigždė“ tįsia mus į savo glėbį, pravėrusi geltona šviesa švytinčius vartus. Kažkodėl užsinorėjau į tualetą.

- Vėl silarė skambina... – burbtelėjo pilotas.
- Sujungiu, - atsiliepė nelaimingas Grūšia.
Kara ištįso visu ūgiu prieš susirietusį Liepyną.
- Pamiršau perspėti, - sumurkė dainingu balsu, - jūs verčiau nekybokite ore, kai švartuositės. Mūsų laive yra trauka, taip kad neprasiskelkite galvų.
Ir nutraukė ryšį, nespėjusi sulaukti Liepyno padėkos.
- Girdėjote, blia, visi į krėslus, matjvašu! – paantrino pilotas.

O aš dar galvojau, kad dirbtinė trauka - mokslinė fantastika. Naivuolis...



4.


- Silarė reikalauja kontakto, - burbtelėjo Grūšia.
- Palauk, dar nejunk! – suriko pulkininkas. – Kas per įkyrus noras bendrauti?!
- Tamsta, silarai tokia rasė – jeigu jiems ilgai neatsiliepsi, jie mirtinai įsižeidžia...
- Okėj, dabar junk, - Liepynas atsiduso ir pasimaivė prieš holografinį projektorių.

- Jūs jau visą pusvalandį kaip prišvartuoti mūsų doke, - pareiškė Kara N‘tok, atsiradusi prieš Liepyną. – Kodėl neišlendate, pulkininke? Mūsų atmosfera neužnuodyta, pažadu.
- Mums reikia laiko, jau sakiau...
- DAR laiko? Oi, jūs tik nesijaudinkite, vakarienė ne oficiali, paradinių rūbų jums neprireiks. Mes nesame aikštingos moterys, tiks ir paprastos chaki uniformos.
- Dar truputį laiko, ponia. Turime pasitarti ir...
- Susisiekti su savo vadovybe jums neišeis, - pertraukė Liepyno tiradą silarė. – Jūs ekranuoti. Šiaip, dėl viso pikto. Jūs turbūt suprantate, kad esate per plauką nuo karo su kita rase?
- Viską puikiai suprantu, darsyk atsiprašau, ponia. Ir visgi mums reikia laiko.

Visą tą pusvalandį Liepynas nieko daugiau neveikė, tik bandė nutildytą radijo aparatą ir rovėsi nuo galvos plaukus.

- Vakarienė už dvidešimties minučių, - šaltu balsu pratarė Kara N‘tok. – Ir prisiekiu, jeigu neišlįsite iki to laiko, liepsiu chandrams atlupti jūsų skardinės dangtelį. Viso!

Susierzinusi ji pradingo, vadas klausiamai dėbtelėjo į Grūšią.
- KAM ji lieps?... Kas per velnias tas chan... chin...?
Seržantas skubiai pasirausė žinyne.
- Chandras. Silarų rasės pusiau mechaninis, pusiau biologinis, pusiau nanotechnologinis robotas, dar kitaip vadinama „apsėstoji mašina“. Keturios kojos, dvylika čiuptuvų. Savaime susiremontuojantys, energiją gauna iš dar neištirto šaltinio. Dažniausiai dirba remontininkais silarų laivuose. Kiek rečiau – asmens sargybiniais, bet dėl savo atstumiančios išvaizdos tik itin pavojingose planetose.
- Kaip man visa tai nepatinka, - sudejavo pilotas. – Tie chandrai iš tiesų apsėsti?
- Neįsivaizduoju. Bet girdėjau, kad pusė silarų technologijų paremta paranormaliais reiškiniais. Jie gi telepatai, gali studijuoti ir gyvuosius, ir mirusius...
- Ir mes turime su tomis bobomis vakarieniauti... – graužė nagus Liepynas.
- Tai gal jau eikime? – pasiūliau. – O tai rimtai dangtelį atlups, bus negražu...
- O tu patylėk, Patrakauski, blia matvaju! Čia viskas tik tavo dėka! Tribunolas tau, aišku?!

Jis man jau gal tuziną kartų tribunolu prigrasino, ir kuo labiau grasino, tuo mažiau bijojau.
Staiga visi nutilome, išgirdę silpną beldimą į korpusą.
- Jau lupa dangtelį, - perbalo pilotas. – Viskas, nešdinkitės iš mano jachtos, aš nenoriu atsiskaitinėti dar ir už sugadintą inventorių! Visi von iš čia, atidarau duris!

Už liuko kukliai šypsojosi neaukšta silarė, tikrai ne Kara N‘tok. Kita. Ji šiltai nusišypsojo mūsų būreliui, nekreipdama dėmesio į susisukusią Liepyno mordą ir grakščiai parodė į vartus, apipaišytus perspėjamaisiais ženklais.
- Prašau, sekite paskui mane. Ambasadorė jūsų nekantriai laukia.
Jokių chandrų, jokių atkištų ginklų. Netoliese ant žemės gulėjo mūsų iššauta torpeda. Pilotas džiugiai šūktelėjo ją išvydęs:
- Va kur mažoji nenaudėlė! Fuuu-uu, koks aš laimingas, kad padla nesprogo!
- Manau, turėsite laiko ją pasiimti vėliau, - linktelėjo silarė. – Paskui mane, prašau.
Ji vilkėjo itin kuklų aptemptą rūbą, kurį išvydęs bet kuris kareivėlis, metus nebuvęs su jokia moteriška būtybe, privalėjo pagalvoti tik apie viena. Mano laimė, aš stovėjau kiek atokiau. Iš karto pastebėjau, kaip suakmenėjo ir taip beveik akmeninis silarės veidas, kai jos telepatines sinapses pasiekė Liepyno, Grūšios ir Vyšnios mintys.
Dievaži, aš pats jau žinojau, ką jie pagalvojo.

Kuo skubiau prisiminiau, kaip karceryje sėdėjau.
Tamsa, ne itin minkštas čiužinys po nugara, tyla...

- Paskui m... mane, - pakartojo silarė šaltu balsu ir nuėjo pirma, kraipydama sultingą užpakaliuką.

Juoda tamsa, puskietis čiužinys po nugara, tyla, padori vėsa...
Ommmmmm!

Nieko gero... Prastas aš minčių slopintojas, kai tokie vaizdai. Tačiau netrukus mes išėjome į koridorių ir gavau progą paganyti akis į silarų kosminę architektūrą.
Jie savo koridoriams negailėjo nei aukso, nei sidabro, juolab retųjų kristalų. Trigubo liukso klasė, ne kitaip. Visur kilimai, užuolaidos, elektroniniai paveikslai su judančiomis fantastinėmis panoramomis. Spėjau, kad tai greičiausiai jų namų pasaulio vaizdai, kažkur anapus Paukščių Tako branduolio.
Toks purvinas pasijutau šioje prabangioje aplinkoje su savo kareiviškais batais. Stengiausi ant kilimo lipti pirštų galais. Arba geriau visai nelipti.

Mūsų didesniuose laivuose koridoriai iš baltai dažyto metalo. Ant kiekvieno kampo rodyklės – „kapitono tiltelis“, „variklių skyrius“, panašiai... Kas dešimt žingsnių – grotelėmis dengta lempa, šalia jos – pasiruošęs veikti avarinis švyturėlis. Dar visur pilna garsiakalbių, kad visi LABAI GERAI girdėtų, apie ką kapitonas šnabžda. Dar gesintuvai, priešgaisrinės sistemos nuorodos, dideli jungikliai mažiems dalykams ir panašiai. Žodžiu – griežta militaristinė aplinka.

Silarų laive nieko panašaus. Išėjome iš auksu tviskančio koridoriaus į žalsvą smaragdinį, dar nuostabiau papuoštą. Jokių įkyrių ženklų, viskas tik meno vardan. Paskui į melsvą, akvamarinais inkrustuotą. Sidabrinio vandens kriokliai, myžti varantis čiurlenimas, didinga simfonija bumčikų iškankintoms kareivio ausims, atbukintoms rusiškų keiksmažodžių ir diedovščinos riksmų. Mums pro ausis praskrido būrelis į kolibrius panašių padarų ir nukleksėjo savo reikalais. Dešinės koridoriaus sienos neliko, atsivėrė vaizdas į vidinę laivo erdvę. Baseinai, fontanai, baltai žydintys medžiai bei krūmai. Šioje vietoje japonai apsiverktų ir imtų kurti haiku.
Šniurkštelėjo grožio sujaudintas eilinis Vyšnia, vis dar žvairuodamas į silarės linguojančius apvalumus.

- Stokite! – staiga suskambo didingas balsas koridoriuje. – Na šito jau per daug!
- Ką? – suvapėjo Liepynas.
- Ne jūs, pulkininke. Tai jūsų pilotas, jis mirtinai įžeidė jūsų palydovės Sdacijos jausmus! Nejaugi negalite nė akimirkai suvaldyti savo nešvankių minčių?
Mes visi atsisukome į pilotą, kuris iki šiol pėdino paskui silarę nukoręs liežuvį. Pati mergina atsisuko, įsižeidusi pažvelgė į kortų maniaką. Šis tirštai nuraudo.
- O tai ką man galvot, kai tokie vaizdai prieš akis? – karktelėjo.
Kitą akimirką iš kažkur išlindęs kraupus čiuptuvas pastvėrė pilotą ir per akimirką pradangino jį.
- Ir vėl įžeidė, - pakomentavo Karos N‘tok balsas. – Nieko, pasėdės tamsiojoje, kol jūs vakarieniausite. Turbūt vertėtų jums priminti, kad silarai – labai įžeidi rasė. Valdykite savo mintis!
- Kas čia buvo? – sukosi ratu Liepynas. – Iš kur tas čiuptuvas?!
- Nekreipkite dėmesio, pulkininke. Nagi, paskubėkite. Penkios minutės iki vakarienės. Atvės maistas.

Įsižeidusi ir šiek tiek apsiašarojusi Sdacija užleido savo palydovės darbą kitai silarei, kuri pabandė mums nusišypsoti. Jai ne itin sekėsi. Matyt, nešvarios lietuvių mintys čia skambėjo garsiau už varpinę.

Galop mes atėjome į didžiulę menę, kurios pasididžiavimas tikriausiai buvo milžiniškas apvalus langas į kosmosą, įrėmintas auksiniais rėmais.
- Na pagaliau, su nedideliais nuostoliais, - atsisuko nuo lango Kara N‘tok, pasipuošusi panašiai kaip ir mūsų palydovė. Tikriausiai tokia apranga čia buvo laikoma kasdiene ir pernelyg nekrentančia į akis.
Be ambasadorės, menėje dar buvo keturios silarės, turbūt turėjusios palaikyti savo viršininkei kompaniją netikėtais momentais.  Jos susidomėjusios nužiūrinėjo mus – vargšus apskurusius kareivėlius, įlindusius į savo prakaituotus chaki maišus.
Dar čia buvo stalas, paruoštas maždaug dvidešimčiai žmonių. Aš iki šiol bijojau, kad turėsiu valgyti kažką egzotišką, gyvą ir dar krutantį, bet šioje vietoje moterys mane nudžiugino. Mūsų laukė įprasti žemietiški patiekalai.
- Maloniai kviečiu, jauskitės kaip namie, - mostelėjo ambasadorė.
- O mūsų pilotas? – pažvairavo Liepynas.
- Jau sakiau, šaltojoje. Tai dviem deniais žemiau, bet jūs nesijaudinkite, ten švaru. Pasirūpinau, kad jis gautų savo vaišes tenai. Patikėkite, jo mintys apie kai kurias Sdacijos kūno dalis buvo tokios nešvankios, kad nesusivaldžiau. Mūsų vyrai – netgi tie šitaip nesugebėtų.
- O kur jūsų vyrai? – paklausiau.
Liepynas pervėrė mane kraupiu žvilgsniu, turbūt tikėjęsis, kad aš būsiu caca kareivis – tylėsiu kaip užsiūtas ir nerodysiu niekam pirštukų. Kalbės tik jis vienas.
- Namie, - šyptelėjo Kara. – Ilsisi, riaugėja, perdžia, kompiuteriais žaidžia... Kaip ir visi vyrai. Patikėkite, mažai kuo skiriasi nuo jūsų. Ak, ko gi jūs stovite? Juk alkani esate, matau... Prašau, sėskitės, nebegaiškite.

Silarų paruošta vakarienė buvo paprasta ir gardi – visiška priešingybė karo pramonės maistui, kurį graužėm kosmose be jokio malonumo. Jokio skonio, jokio kvapo. Atgrauži kampą, mirkai seilėse, ryji. Ir dažniausiai paspringsti.
O čia mėsytė, bulvytės, salotos, trijų rūšių padažai, kava, desertas...
- Leiskite, įpilsiu jums, - šypsojosi viena iš Karos asistenčių, įsitaisiusių šalia išraudusio eilinio Vyšnios. – Beje, mano vardas G‘tana.
- V... vyšnia, - sumurmėjo sutrikęs eilinis Vyšnia.
Salarė nusišypsojo ir paliko prie jo su arbatiniu.

Nereikėjo jai to daryti.

Vyšnia dar labiau nuraudo, išvydęs gundančius apvalumus ties savo veidu, o kur dar kitų kareivėlių akys, sustingusios ties reginiu? Nejučia pajutau, kaip tvenkiasi niaukti debesys virš šio stalo. Palaikyk kareivį metus kariuomenėje – ir jis už savo mintis neatsako.

Juoda tamsa, puskietis čiužinys po nugara, tyla, padori vėsa...
Tualetų šveitimas, daug muilo, dar daugiau vandens.
„Nori, parodysiu, kaip iš tiesų lūzas reikia šveisti? “ – sako man Grūšia.



Vargšo Vyšnios akys įsmeigtos į silarės G‘tanos iškirptę, o ši iš tiesų gili. Silarė sustingusi su arbatiniu rankose, jos veidas pastėręs ir išsigandęs. Kaip ir pačios Karos, kaip ir kitų silarių.
„Ojojoj... “ – spėju pagalvoti.

- Na bet jūs ir barbarai, - iškošė pro dantis Kara. – Nežinočiau, kad nemokate skaityti minčių, manyčiau, kad susitarėte galvoti vienodai!
- Ką? – atsikvošėjo Liepynas. – Bet mes ne...
- Chandrai! – riktelėjo įpykusi ambasadorė. – Paimt juos!

Per sekundės dalį žybtelėjo išlindę iš niekur čiuptuvai, pajutau, kaip mane kažkas stveria ir tempia neapsakomu greičiu. Prieš akis sumirgėjo koridoriai, deimantiniai papuošalai, durys, tuneliai, grotos – šleptelėjau visu ilgiu ant šaltų grindų be jokių papuošimų. Viena ranka pataikiau į kažką šiltą.
- Ė, blia, čia mano bulvių košė! – užriko nepatenkintas pilotas.
- Atsiprašau, - bandžiau atsikvošėti. – Kur aš?
- Šaltojoje, matvaju... Sėskis, negulėk ant mano deserto. Kur kiti?
Po sekundės į krūvą suvirto visi kiti, piloto patieklai išlakstė į visas puses. Šis užspringo keiksmais. Čiuptuvai, įmetę mus vidun, išnyko taip pat staigiai, be jokių pėdsakų.
- Durna boba! – užklykė Liepynas. – Jinai irgi mus įžeidė! Prisiekiu, aš ir ją į tribunolą... Ir tave, eilini Patrakauski! Tu iki gyvenimo galo eiliniu tarnausi, supratai?! Niekas tau per amžių supistus amžius jokio paaukštinimo neduos! Paminėsi tu mano žodį!
- Ai, kam tų paaukštinimų čia reikia, - numojau ranka.
- Ką?!
- Nuo tų jūsų laipsnių visi pulke žagsi, - įsidrąsinau. – Kiekvienas supistas seržantas nori eiliniu tapti, kad mažiau smegenis jam kruštų! Va kur tavo laipsniai, supratai?! Susikišk tu juos, kur nesueina...
- Na dabar tai rimtai tribunolas tau, mažas niekšeli! Supūsi šaltojoje, tarnausi dar antrus metus, pamatysi...
- Niekas nebijo tavo kurorto, šaltąja vadinamo, - atrėmiau. – Ten kiekvienas tik ir svajoja patekti, ir kuo ilgiau. Sugalvok ką nors originalesnio, krūmeli tu...
- JAU BAIGĖTE? – nuskardėjo visa apimantis balsas.
- Kas čia?! – užklykė įsiutęs Liepynas. – Čia tu, Kara?! Tu supranti, kad KARĄ paskelbei visai planetai, blondine tu dideliais papais?! Į tave visi dabar torpedas leis ir po daug! Tavo deimantiniam laiveliui kapiec!
- AŠ PALAIKYSIU JUS ČIA, KOL ATVĖSITE IR BŪSITE PASIRUOŠĘ BENDRAUTI BE PAŠALINIŲ MINČIŲ, - atsakė Kara. – JŪS VISI MIRTINAI ĮŽEIDĖTE VARGŠĘ G‘TANĄ, JI GREIČIAUSIAI KELIAS DIENAS NEATSIGAUS PO JŪSŲ GRUPINIO MENTALINIO IŠPRIEVARTAVIMO...
- Taip jai ir reikia!.. Nėra jai ko skraidyti į Žemę, jeigu negali susitaikyti su svetimom fantazijom!
- IR AŠ PASIIMSIU ATGAL VIENĄ JŪSŲ KAREIVĮ, - po akimirkos pratęsė Kara. – ATRODO, PASIKARŠČIAVOME IR PATUPDĖME JĮ BE REIKALO.
- Ką?! Kurį? – apsidairė Liepynas.
- Gal mane? – išsiviepė pilotas.
- Man atrodo, čia seržantas Grūšinskis bus, - pratarė nelaimingas Vyšnia. – Jam visada su mergomis sekasi...

Daugiau neišgirdau, nes buvau pastvertas čiuptuvo iš niekur.
Sumirgėjo prieš akis kaleidoskopas, minkštai šleptelėjau į kėdę prie vaišių stalo.
- Atsiprašau, - grįžtelėjo į mane Kara, kuri ramino apsiverkusią G‘taną. – Per vėlai susigaudėme, kad jūs bene vienintelis daugmaž valdėte savo mintis. Treniravotės?
- Aa... – sumikčiojau, vis dar negalėdamas atsigauti po staigių pokyčių. – Taip, galima sakyti... Tarnyboje daug ateivių matydavau.
- Aišku... Jūs nesikuklinkite, valgykite.
- O tardymas kaip? – prisiminiau.
Likau vienui vienas. Aišku, dabar merginos sušoks mane tardyti. Vargšui Triapkei visados tenka srėbti košę.
- Tardymas...
Kara paleido G‘taną eiti, sugrįžo prie stalo ir įsitaisė krėsle.
- Kad mes jau jus patikrinome, Patrakauski. Ar man geriau jus Algiu vadinti?
Numykiau kažką neaiškaus, ji nusijuokė.
- Patikrinome, kai bijojote iš savo laivo išlįsti. Mes gi telepatės, mums metalo šarvas skaityti minčių netrukdo. Torpeda netyčia iššauta, ką čia bepridursi? Pulkininkui Liepynui aiškiai ne visi namie, likę iš jūsų – paprasti kareivėliai...
- O kaip dėl to karo?
- Tarpplanetinio karo? – pasitikslino ambasadorė. – Tu ir pats netiki, kad Lietuva gali paskelbti TARPPLANETINĮ karą, ar ne? O dar ypač su Liepynu priešakyje. Berniuk, NIEKAS šiais laikais neskelbia tokių dalykų, nebent gulėdamas baltoje palatoje su minkštomis sienomis. Ten gali ką nori skelbti.
Ji linksmai mirktelėjo.
- O jūs ten savo laive, - staiga atgijo, - turite tokį įdomų žaidimą. „Piratas“ vadinasi, ar ne?
Aš tik sumirksėjau baisiausiai nustebęs. Mažiausiai iš ambasadorės tikėjausi panašaus klausimo.
- Jūsų orbitoje pastaruoju metu gana nuobodu, - pasakė Kara. – O mums čia dar mėnesį su visokiais reikalais sėdėti. Ir mes neturime atstovo Žemės reikalams. Ir nėra kada ieškoti, kol vieną tinkamą akademijoje išauklės. Žodžiu, čia toks įdomus reikalas...

5.

Įdomus, ką čia bepridursi. Prieš mėnesį buvau eilinis kareivis – niekam nerūpėjau. Kurortai cypėse, laisvalaikis tualetus šveičiant, darbas prie vartų ir pagarbos atidavinėjimas kylantiems laivams. Niekas nežino, kam to reikia. Visi tikri vyrai tiesiog taip daro.

Dabar esu eilinis atstovas silarų civilizacijai Žemės reikalams. Dvi savaites man kumščiais grūmojo iš visokių šalių, kad užleisčiau vietą rimtesniems žmonėms – politikų giminaičiams ir panašiai. Jau būčiau pasidavęs, bet Kara neleido. Tarė žodį – visi užsikišo. Štai kokia ta Kara N‘tok.

Dabar mano kurortas prie auksinio baseino, šviečiant dirbtinei „Dainuojančios Žvaigždės“ saulei. Ten aš ilsiuosi ir kojas ilsinu po ilgo kankinimo kareiviškais batais. O mano tarnyba – tai posėdžiai su visokiais godžiais dėdėmis, kurie daug nori gauti, o mažai duoti. Nieko nepadarysi – man tenka daug namų darbų ruošti, kad suprasčiau, apie ką jie kalba savo tarptautiniais terminais.

Tiesa, aš taip nė karto ir nepamačiau nė vieno chandro. Velnias žino, kaip jie iš tiesų atrodo.

O laisvalaikiu, kai ambasadorės svita susirenka aplink kompiuterį, aš nuoširdžiai šeriu Karą N‘tok Giltinėmis, Geležiniais Kumščiais ir Budomis. Ji man atsikerta Atominėmis Bombomis, Trimis Kirviais, tomis pačiomis Giltinėmis ir dar magaryčių pakrauna. Pliekiamės abu, net skiedros lekia.
Ir nepamirštame svarbiausio piratų manevro – Abordažo.

2011-05-05 23:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 10:03
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-25 04:35
omnia
Dėl almanacho.

Komentarą esu surašęs anksčiau, almanachui – 3,5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-24 17:57
Aurimaz
Ko jūs visi supuolėt komentuoti po tiek daug laiko?..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-24 17:27
jovaras
įdomisi parašyta. idėja apie kosmodromą leituvoje- sužavėjo originalumu.balas būtų 4.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-19 13:46
IB
IB
Patiko. Ypač ten, kur ironija persipina su sarkazmu. Gal vertėtų rašyti tęsinį? 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-15 09:13
Daineko
"Žodžiu, čia toks įdomus reikalas..." - lyg apie tekstą.
vietom kiek monotoniška, bet kai pagauna gazą. nuvylė užbaigiamoji dalis, gal jos ir nereikėjo. 4.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-12 04:01
Erla
Gražu skaityti, norisi skaityti dar kartą. Dialogai, aprašymai, realybė su fantazijos dekoracijomis, atsakingai ir rimtai parašyta apie rimtus ir nerimtus dalykus.
Almanachui 4.85
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-08 16:51
Ona_Razumienė
Puikumėlis. Smagu skaityti. Talentingai. Almanachui - 4,8.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-08 05:31
Akivaras
Labai kokybiškas kūrinys. Skaičiau ir jutau, tarsi skaityčiau kokią neblogą Eridano knygą. Tik pabaiga truputį nuvylė, nes vis dėlto tikėjausi to tarpplanetinio karo. Šiaip nesu mėgėjas lengvo turinio kūrinių, kur nėra didelių dramų, bet šitas patiko.

Almanacho įvertinimas: 4,6
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-13 01:10
Zefyra
Oj kaip linksmai susiskaitė :) vietose juokiaus iki apsiašarojimo :D Gaila, kad tik tiek, visai būt neblogai kokia antra dalis... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-24 00:55
alijap
Labai patiko, smagiai skaitėsi, bet pabaiga taip staiga atėjo, kad net nusikeikiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-23 10:58
Jakof
Labai aptiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-20 18:12
vilnis
Fainai, perskaičiau vienu prisėdimu.Labai patiko pats rašymo stilius-laisvai plaukiantis. Tik kiek trikdo keiksmažodžiai.Bet suprantu- aplinka grynai vyriška, armija yra armija.Dėkui, buvo įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-17 12:24
dienmedis
skaiciau per kelis vakarus.. visai nieko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-15 15:59
VėtraBijūnė
Nežinau kaip kitiems, bet man žiauriai praėjo ;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-08 19:29
Flax
Eee..... apibūdinsiu vienu žodžiu: balalaika. Visiškai atitinka Aurimaz prisipažinimą apie tai, kad įtarė, jog nieko nesigaus.

Sorry, jeigu ką. Žinoma, skonio reikalas. Aš ir nesiruošiu būti objektyvus. Aš paprastas skaitytojas, kuriam nepatiko šitas kūrinys, skirtingai nuo paprasto skaitytojo Meškiuko :D.

O bet tačiau turiu teisę balsuoti ir rašau 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-07 14:15
viskasbusgerai
Tpfu, kad tave kur galas, Aurimaz, kitą kartą įspėk bendruomenę, kad naktinių kliedesių pritemperatūrinai - nėr ko kvailint žmonių, negaišiu laiko skaitymams, geriau jau Meškiuką aplankysiu :)

O filosofinė dalis tokia: parašei kūrinį, išleidai į pasaulį - ir jis jau kaip ir nebe visai tavo, o visų. Be to, profesionalas - ar čiaudi ar snarglėjasi ar pagiriojasi - rašo profiškai. Tuo ir skiriasi nuo mėgėjo, jeigu ką.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-07 04:12
omnia mea mecum porto
Nuar teisi. S. Lemas yra rašęs apie tokį kriterijų: jei fantastinio kūrinio veiksmą perkeltum į žemiškas aplinkybes ir jis liktų kūriniu, tuomet tai nėra fantastika. Fantastiniai elementai, pasak S. Lemo, turi būti neatsiejami, jų turi negalėti atkabinti, kūrinio nesugriaudamas.

Čia beveik grakščiai nešvankus pasakojimas apie armiją, perkeltas į kosmosą. Niekas netrukdo jo perkelti atgal (vietoje silarų – NATO, tarnaujančios merginos dėl lygių teisių ir t.t.).

Litaratūrine prasme Aurimo tekstai (kiek teko skaityti (gali būti, kad skaičiau per mažai)) turi vieną ypatybę: jie rašomi gatvės, alaus kalba. Kartais personažo asmenybė tai pateisina.

Bet yra vietų, kai šis „kasdieniškumas“ nusirita iki perdėto paprastumo ir klišių („Baseinai, fontanai, baltai žydintys medžiai bei krūmai“, „mėsytė, bulvytės, salotos, trijų rūšių padažai, kava, desertas“, „posėdžiai su visokiais godžiais dėdėmis, kurie daug nori gauti, o mažai duoti“).
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-06 19:24
Meškiukas
DD konkolai reikalauja didelių filosofinių apmąstymų, tad nepyk, Aurimai, bet tai mūsų pareiga :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-06 17:53
Aurimaz
Kolegos, aš čia antrą valandą nakties rašiau, čiaudėdamas ir kosėdamas, nuo temperatūros ašarotomis akimis, pats gerai nenutuokdamas apie ką rašau. O jūs čia filosofijas vedžiojate...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (5)
1 2
[iš viso: 29]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą