Niekas nėra tobulas.
Nuo to reikėtų pradėti.
Niekas nemoka išgirsti,
išklausyti.
Pavasaris sprogsta žiedais,
gražiausiais žodžiais
pražįsta:
lietum, medum,
vaivorykštėm.
O aš vis dar geriu -
rasą nuo tavo akių.
Bet ar rasiu prieglaudą
prie tavo lūpų?
Kur sušilti, ištverti skausmą.
O aš taip trokštu.
Ištirpti kaip šokoladas,
liežuvio traiškomas.