Ir vis dėlto, visada laimi tikroji meilė...

- Myliu!! – sušunka mergina.
- Ką myli? – paklausia vaikinas.
- Tave... – tyliai atsako mergina ir parausta.
- Kodėl mane myli? Juk mes beveik nepažįstami.
- Žinau, bet aš tave dažnai stebėdavau, bet tu manęs niekada nematydavai, tu matydavai tik ją, savo gražuolę merginą. Ji sukaustydavo tavo žvilgsnį prie savęs tik tai, ir kai ji būdavo šalia, tu daugiau nieko nebematydavai. Todėl ir galėdavau tave stebėti visiškai nebijodama, kad tu mane pastebėsi. Klausi, kodėl aš tave myliu? Tikrai tai nori žinoti? – paklausė mergina ir pati pajuto, kad per daug jau pasakė, bet vis tiek žinojo, kad klausiama viską jam pasakys.
- Taip, – tvirtai tarė vaikinas.
- Myliu tave, nes tavo nuostabios juodos akys, kurios taip meiliai moka žiūrėti. Tavo juodi plaukai mane labai traukia, aš labai norėčiau juos suvelti... – mergina nutilo ir užsisvajojo.
Vaikinas tik dabar pastebėjo, kokia ji vis dėlto graži, tokia užsisvajojusi, tokią norisi saugoti ir visą laiką laikyti savo glėbyje. Staiga jis pagavo savo minčių srautą ir susitvardė, juk jis jau turi merginą ir ją myli. Jo mintis nutraukė merginos balsas...
- ... tavo kūnas toks tvirtas ir gražus, apie tokį kūną svajoja visi vaikinai, o merginos žavisi tokiu tobulu sudėjimu, bet svarbiausia tavo širdis gera. Nuo tavęs sklinda šiluma, gėris, meilė, tu niekada neatsuki nugaros kitam, jei matai, kad jam reikia pagalbos. Tu su visais draugiškas ir malonus. Tu esi idealus, bent mano akimis. Žinau, kad tu niekada neatkreipsi į mane dėmesio, nes turi jau merginą ir tikriausiai ji taip pat tokia nuostabi kaip tu, nes manau, kitokia tau ir netiktų... – po šių žodžių ji taip meiliai pažiūrėjo į Goką ir nubėgo išsigandusi savo jausmų ir baimės, kad būtų nesusitvardžiusi ir jį pabučiavusi, ko sau vėliau niekada neatleistų.
Gokas stebėjo bėgančią merginą ir tik dabar suprato, kad nežino jos vardo...
- Palauk, kuo tu...? – bet mergina jau buvo dingusi iš jo akiračio.
„Man niekas nėra to sakęs, ji pirmoji... net mano mergina nieko panašaus nepasakė... o aš manau, kad ji mane myli, kaip ir aš ją, o gal aš jos nemyliu? O gal ji manęs nemyli? Ta mergina mane visiškai supainiojo... “ Susimąstęs ir sutrikęs, ginčydamasis su savo mintimis Gokas patraukė namo. Netoli namų jis sutiko savo panelę ir pirmas jo klausimas buvo:
- Ar tu mane myli?
- Žinoma, kodėl klausi? – atsakė pasimetusi  mergina.
- Už ką tu mane myli? – ignoruodamas jos klausimą paklausė vėl.
- Nežinau, myliu ir tiek. Bet tikriausiai todėl, kad tu gražus, visų panelių geidžiamas ir man labai pasisekė, kad tu į mane atkreipei dėmesį. Man dabar visos pavydi, kai tu mane laikai savo glėbį ir bučiuoji. Man tada labai smagu, jas stebėti... – su pasididžiavimu atsakė mergina ir prisiglaudė prie Goko.
- Tai aš tau tik dėl to reikalingas? Ką tau reiškia mano bučiniai? Ką tu jauti?
- Kas tau šiandien pasidarė? Tu kažkoks keistas.
- Prašau tavęs, atsakyk...
- Na bučiniai kaip bučiniai... visi taip bučiuojasi, aišku, man patinka tavo bučiniai, nes jie tokie veržlūs... Malonu žinoti, kad esi geidžiama...
- O aš maniau, kad tu nieko aplink nepastebi, kad tau žemė slysta iš po kojų... O tu jauti tik tiek... tiek to... pamiršk apie ką kalbėjom...
Išgirdęs merginos atsakymus jis suabejojo jos meile... „ O įdomu, ką jaustų ji, ta svajoklė? “ Tą dieną jis buvo labai nutolęs nuo savo panelės, jo mintys dažnai grįždavo prie svajotojos... Ir jo panelė suabejojo ar jos gražuolis vaikinas neįsimylėjo tik kitos...