iš pirmo žvilgsnio išgąsdins (ilgas ne gėda)

2011 04 05 evos eiliaus įkvėptas

Klausa pavargus, o monotonija
Primena kūrinį muzikos, kurį
Apleidau prieš daugel žiemų.
  Tėvai ją niūniuoja prieš mingant.
 
  Dangaus ašaros – kūdikiu virto,
  Bent turiu kas paguodžia, kas
  Prašos taikiai apsaugomas.
Pačioje sielos gelmėj audra išsimaudžiusi
Gūžias. Nori nevaržomos laisvės.
 
  Atrodo, viskas netikra ne mano
  Numylėtais žibintais, žvaigždėm
  Ir gyvenimo duženom sėta.
Taip svetima, taip klaikiai neatskiriama
Nuodingus dūmus nuo savojo veido
Blaškau. Pirštais per nuraminančius
Filtrus skubu. Prisigėrė manęs, užsipildė,
Kol sudegė. Apsunko pasidavusios judesiui.

Šiąnakt tokios apleistos, kaip aš...

Ar jauti kaskart tamsoje šiltų lašų giesmę,
Kurie nukrito ant skaudančių riešų. Nuo tų
Pančių, kurių priraizgei nieko netardamas,
Nė per akimirką nepriartėdamas.

    Viskas dyla šią naktį bemiegę, kaip butelio šukė
    Bangose. Tik mėnuo palieka savo atspaudus
    Pirštų mano blakstienose.
Paliesk pagaliau, sunaikinki tas sienas, tą vielą
Spygliuotą, tą iškamšą ežio. Geriau gyvą suryki,
Bet liaukis kankinęs.

Žinau nematai, ant kalno; to pranašo liūdno –
Tai liūtas. Karčiai auksiniai, kaip deglas,
Paragauk, mėgaukis tuštuma mano, nes tik tai
Tau atliko...

Juk nesuprasi nelietęs, to užslėpto saldumo
Nasruose, kraujas užnuodytas mano ir siela,
Privertė kristi abu. Auštant išsiveržė vėtra
Su medžiais pakilo dangun, taip baigėsi
Iliuzijų dieta, kuri priviliojo sapnų.