Daug jausmo, mažai poezijos.
Man tiesiog keista, kaip galima vienodai mylėti? Šiandien jau kokį penktą tokį eilių skaitau.
Linkiu, kad meilė tave įkvėptų kažkam daugiau,.
Paminėjau žodžius ,,dar žiūrint dėl kokios meilės verkt"... dėl kažkokios mokyklinės ir vaikiškos meilės tikrai neverta lieti ašarų,bet pvz: dėl stiprios ir jausmingos ašarų reikia.... Taip pat reikia ir pavydo... Nes tik šiais jausmais galima išreikšti didelę meilę...
jei tas jausmas verčia verkti ar tai meilė? nes ji nenutrūkstama grandis. užpildanti kiekvieną žmogaus skaidulą kaip deguonis, kaip koks tai nzn pirmas sapnas per kurį susijaudini. ir pabudus/ęs jautiesi itin susijaudinęs... kas jums ji yra? banalybė, ar taip tiesiog norite pateikti kitiems?
Na ačiū už patarimą... Dėl meilės verkti verta... Na dar žiūrint dėl kokios. :) Beto dar ačiū už tai,jog nepatingėjote pamaigyti klaviatūrą ir parašyti tokį ilgą komentarą apie tai ką galvojate... :D
man banalu... nors pats ne rašymo asas, bet visi apie meilę rašo taip pat, kas jums yra žmonės? meilė, kartu, debesys, vėl kartu, verkti per pirmas pms kartu, dažnai tai nutinka vaikinui... žmonės subtilumo įveskit. tekstukas atrodo toks siauras, o meilė tokia didingai nusivariusi, kaip koks arklys prie daržinės. ji juk beribė, bekraštė, suartinanti ir viską pasiimanti sau. o čia tik myliu, myliu, dievai ir dar iš didžiosios raidės :) jomajo kūribingumo įliekit, nuoširdumas nepadeda, kai kalbi nuvalkiotais žodžiais. ir vis juokiuosi ir juokiuosi arba verkiu ar pasaulis vien juodas kaip urvas ir baltas, kaip balandžių virtinė. kur kitos spalvos pasidėjo? a? :) neverkit prašau... pratrūkau nuo tokios banalybės