Ūla bum (II)

Grįžtu atgal į savo palatą, rankoje laikydamas Ūlos piešinius. Pasižiūriu dar kartą, o jie tokie panašūs į manuosius, matosi giminingas braižas. Išsitraukiu iš stalčiaus lipnią juostelę ir užklijuoju visus ant sienos. Dabar jau trys šimtai šešiasdešimt penki. Lygiai metai lankymo dienų.
- Martynai, šiandien puikus oras, gal išeisi į kiemą? - pravėręs duris, įkiša nosį Tadas.
- Ne, dar ne laikas.
- Kaip pasakysi...

Durys užsiveria, o aš klesteliu ant lovos. Spyruoklės sugirgžda, o ant stalo krentantis šviesos srautas tari kviečia prisėsti. Atsistoju ir prisiartinęs vėl išsitraukiu lapus ir pieštukus. Pradedu vedžioti, bet linijos kreivos ir visai ne tokios, kokias norėčiau nupiešti. Suglamžau lapą ir numetu ant grindų. Imu kitą, bet vėl tas pats ir taip iki lapai pasibaigia ir lieka vienintelis. Tuomet imu kitą pieštuką, žinodamas, kad nenupiešiu nieko, bet galbūt parašysiu. Nusidrožiu jį smailiai ir nedrąsiai pradedu:

„ Miela Ūla,
Kad tu žinotum, kaip aš tavęs ilgiuosi. Kiekvieną vakarą prisimenu, kai abu gulėjome po rugpjūčio dangumi vasarnamyje ir rugiai kuteno padus, o rugiagėlės puošė tavo rusvas kasas. Prisimenu, kai tu klausinėjai, kokiais vardais pavadinčiau žvaigždes ir juokeisi, kai atsakiau, jog pusė iš jų būtų pavadintos Petro vardu. Tą vakarą grįžome namo žolėti, o mama aprėkė, kad sušaldžiau tave. Po to patiekė skanią vakarienę ir valgant tu pasakojai, kad užaugusi įkursi dailės galeriją arba dirbtuvę, kurioje bus atskiras kambarėlis man. Aš šitaip laukiau šių žodžių išsipildymo, nenutuokdamas, kad netrukus mano palata bus galerija. Tą rytą nubudę mes šypsojomės kylančiai saulei ir rugių galvoms, bėgiojome po rasotą žolę, kol mama nepaskubino ruoštis. Tu susikrovei savo daiktus į lagaminėlį ir visai nenorėjai važiuoti. Prašei pasilikti dar vieną dieną, tačiau mama rūsčiai pasižiūrėjo ir tu nutilai. Norėjau jai prieštarauti, bet juk žinai, nebūčiau jos perkalbėjęs. Susėdome visi į mašiną ir pajudėjome greitkelio link. Tavo rankose buvo dar vienas piešinys, kurį taip norėjai man parodyti, tačiau viskas baigėsi kiek kitaip. Dabar nežinau, ar ta baigtis leis man toliau ramiai gyventi. Ar tas piešinys, kurį pamačiau besivoliojantį ant asfalto, kada nors atsiras ant mano sienos. Kada baigsis košmarai ir vaistų dozės? Mieloji, aš taip norėčiau, kad tu būtum kartu su manimi.

Tėtis“

Parašęs paskutines raides, nusišluostau sudrėkusias akis ir perlenkiu lapą pusiau. Atsiremiu į kėdės atlošą ir užsimerkiu. Matau kaip Ūla šypsosi, kaip moja ranka bėgdama į mokyklą ir išnyksta minioje vaikų.
- Na, pietūs jau paruošti, - išgirstu Tado balsą.

Dar kartą perbraukiu rankomis per veidą ir nueinu atidaryt duris. Tadas įneša padėklą, bet staiga stabteli, pamatęs suglamžytų lapų krūvą.
- Nesisekė piešti?
- Mmm... - numykiu ir nuleidžiu galvą.
Vaikinas padeda padėklą ant stalelio ir atsisuka į mane.
- Tadai, gali padaryti man paslaugą?
- Žinoma, sakyk tik!
- Aš parašiau laišką Ūlai, ar galėtum jį perduoti?
- Bet juk ji žadėjo tave aplankyti poryt.
- Na ir kas, kad žadėjo. Paduosi jai laišką ir pasakysi, kad daugiau manęs nelankytų.
- Kaip pasakysi.

Paimu nuo stalo lapą, perlenkiu dar kartą ir atkišu Tadui. Jis šypteli ir eidamas pro duris ištaria:
- Manau, greitai tavęs nebus čia. Sparčiai sveiksti.
- Tikiuosi. Beje, paruošk man rūbus, laikas išeiti į kiemą.