Tarsi iš lėktuvo -
mano salos -
mažos, nedidelės,
o Nidos kopos -
mieguistos, liguistos,
tarsi lietaus adatom
suadytos,
tarsi pagalvėlės Editos.
O tėvų sodybos
tarsi vaikų
smėlio pilys
ir jų daug.
- Neskubėk,
tu palauk.
O už kopų -
dungso miškai
lyg paminklai rūstūs -
atidavę
ankstyvam pavasariui,
žydėjimui - duoklę.
Kopos
it senelės -
paskrudusios bandelės -
supas vėjų,
žaibų supuoklėse,
o lietaus lašeliai -
virš klystkelių
nežino
kur paklius -
manot
išsisskleis kopose,
išsiskleis galvos gėlių.
O mūsų laukia - ilgos
ir varginančios kelionės.
Pavasario aitvarai -
virš klystkelių,
virš miškų, laukų,
virš mūsų
nubalusių galvų.
Žąsų, gervių virtinės,
o žmonės - juodi ir maži
lyg iš lėktuvo
kaminkrėčiai,
o kopų krūtys,
lyg kriaušės
prinokusios,
pavasario saulėje
įdegusios,
auksinės ir rudos,
rodos it virtos.
Ir aš išvažiuoju
poryt,
po Nidą pasidairyt.