Pavasario veidas

Pavasarinės šilumos
prisisunkusios -
obelų, kriaušių šakos
ir gėlėm išpuoštas -
tavo guolis.
Pakalmutės,
žibuoklės žydi,
ir nenutyla
lakštutės - soduos.

Kaimynai - čepsi, laižosi
ir jų, visų akyse -
tavo guolis.
Lekia, bėga -
dienos, naktys šuoliais -
palikę minčiai,
ir meilei, ir širdžiai -
daug erdvės,
o mano draugui -
tave paminusiam.
pamilusiam -
daug pinigų,
kaip vergui.

O vyrai -
meldžia meilės,
reikalauja, prašo,
o nuo stogų,
ne vynas -
vanduo laša.
Vyrai -
nugairintais veidais meldžia,
akim, rankų plaštakom -
meldžia, tavos meilės,
tarsi vienuoliai
iš švento rašto -
reikalauja, prašo.

Rytais, vakarais
ir aš, ateisiu -
praversiu
tavas duris tyliai.
Iš sapnų -
tave žadinsiu.
Lesinsiu
zylę ir kielę,
o už langų -
svetimi, šunys loja
ir straksi
mano žodžiai,
kaip žvirbliai.

Norėsis -
juokauti, meluoti
ir pasigirs
linksmiausios
pavasario melodijos.
Mano žodžiai, kaip žvirbliai -
ims balose voliotis.
Ims plaukai
garbanotis,
ir mano šilti pirštai -
po tavais sijonais
ims grabaliotis.

Išnyks
nakties šmėklos
lyg vėlės
ir suplazdės iškeltos -
pavasarinės vėliavos,
ir iš kompiuterio išnirs
tavo akys mėlynos.
- Kodėl
į svečius
ateiti vėlinies?

O pavasaris
tarsi klebonėlis -
iš baltos sakyklos -
klausinėja -
kodėl mūsų plaukai
ima garbanotis,
kodėl, mes slepiamės -
po žiedų
baltom paklodėm
ir kunigėlį
lyg saulę -
prašnekinam.

Užsitepsim -
Ateitį, kaip sviestą.
Sužaliuos, sužydės -
prisiminimų miškas.
O mūsų dienos
lyg moterys atėjusios
iš miško,
po ilgų,
alinančių
žiemos mišių
sumišusios.
Pavasaris atėjo ir pasakė.
- Gerai jau, gerai...
Susidurs
du kelių galai,
esi jaunas,
o atėjai - vėlai.
- Dar labai anksti,
o mergaitė,
kaip vytelė lanksti.
Ir trenkė žaibas,
kaip kumščiu į akį.
Ir iš beveidžių veidrodžių -
išnyro
pavasario veidas.