Ūla bum

Kiek daug mašinų, o mes neskubame. Aš važiuoju atsargiai, o Ūla sėdi ant galinės sėdynės ir šypsosi, rankoje laikydama popierių. Ji prašo, jog pasižiūrėčiau, bet aš negaliu, o žmona garsiai rėkia, kad mergaitė netrukdytų vairuoti. Aš sustoju ties pėsčiųjų perėja. Tuo metu Ūla iššoka iš automobilio ir pradeda bėgti į gatvės vidurį. Aš bandau ją pavyti, tačiau...

Bum bum šlept
Bum šlept
šlept
Bum

Greičiau atsimerk, girdi, jog kažkas vaikšto, sakau sau. Prakeikti migdomieji. Sunkūs akių apklotėliai pasikelia ir susitraukia vyzdžiai, paveikti ryškios šviesos. Rytas. Ant stalo tebesimėto tabletės- rožinės, baltos, žalsvos ir gelsvos. Šalia jų tuščia stiklinė, o prie jos įrėminta nuotrauka. Joje šypsosi tamsiaplaukė mergaitė, turinti tik vieną duobutę skruoste. Matyt, saugoma stebuklingo sparnuotojo. Vėl pasigirsta – šlept, šlept girgžt.
- Labas rytas, Martynai, - laikydamas pusryčių padėklą, tarsteli prižiūrėtojas Elis.
- Košė?
- Na, juk žinai, kad ryte dribsniai sveika.

Nieko neatsakęs, pasidedu padėklą ant spintelės ir įsižiūriu į piešinius. Jų priklijuota tiek daug, kad pamirštu, kokios spalvos sienos šioje palatoje. Gal mėlynos, gal baltos, gal tokios, kaip namuose. Juose tikriausiai tebežaliuoja pamerktos beržo šakelės, o čia beveik tuščia. Tik rašomasis stalas, kėdė, šviestuvas, piešiniai ir nuotrauka. Joje mergaitė, kurios vardas Ūla. Žinau, kad jos mėgstamiausi ledai karameliniai, ji taip sakė, lankydama mane prieš dvi dienas.
- Tablečių vakar neišgėrei? - klausiamai stebi mane.
- Gėriau, šitos ne mano.
Vaikinas nusišypso ir, nušluostęs dulkes nuo stalo, jau ruošiasi žengi pro duris, kai atsisuka ir paklausia:
- O pieštukai vis dar nesibaigė?
- Nežinau, pažiūrėk stalčiuje.

Jis prieina prie stalo ir trukteli už rankenos. Ant grindų pažyra koks pusšimtis pieštukų. Elio veidas nurausta ir jis puola rinkti visus iš eilės, o aš imu kvatoti. Juokiuosi taip stipriai, kad net pilvą suskausta ir ašaros užpila akis. Matau Elio siluetą, kuris vis dar šliaužioja pažemiui, ir pagaliau atsistoja priešais. Nusišluostau veidą ir bandau surimtėti:
- Na, man rodos, kad trūksta kokios dešimties.

Vaikinas suraukia antakius ir, sumetęs pieštukus į stalčių, išeina. O aš vėl prapliumpu juoktis ir sustoju tik pamatęs Ūlą. Ji žadėjo šiandien mane aplankyti, o aš sakiau, kad nupiešiu jai piešinį. Atsikeliu iš lovos ir nužingsniuoju prie stalo. Iš stalčiaus išsiimu baltą popieriaus lapą ir tą krūva pieštukų, kuriuos Elis surinko. Pradedu piešti mergaitę ir save žaidžiančius parke, valgančius ledus. Kitame lape piešiu ją, bėgiojančią su aitvaru, važiuojančia dviračiu. Dar kitame Ūlą miegančią savo lovelėje, sakančią labanakt. Piešiu atsargiai, kruopščiai ir su didele meile, juk Ūla taip man visada piešia. Tuose piešiniuose visuomet aš - tėtis, o ji - mano mažoji dukrelė.
- Martynai, sakei, kad šiandien Ūla ateis tave aplankyti?
- Eli, tu man trukdai.
- Bet ji jau atvyko, - pasakęs tai, vaikinas užeina į kambarį.

Aš sulenkiu piešinius pusiau ir įsidedu į kišenę. Bus staigmena dukrai. Elis laiko mane už rankos ir veda į susitikimų kambarėlį. Pradarau duris, o Ūla puola man į glėbį:
- Tėti!, - jos skardus balsas nuaidi net koridoriumi.
- Labas, mieloji, - apkabinu ją ir stipriai prispaudžiu prie savęs.
Prižiūrėtojas uždaro duris ir mes atsisėdame prie stalelio. Ji taip dailiai šypsosi, o duobutė skruoste ją padaro dar žavesnia.
- Tėti, kada tu išeisi?
- Greitai, Ūla, kai tik daktarai išleis.
- O tada eisime į parką?
- Žinoma.
- Valgysime ledus?
- Kaip gi kitaip.
- Važinėsime dviračiu ir laidysime aitvarą?
- Mes darysime viską, ką tik tu panorėsi, - pasakau ir ieškau piešinių kišenėje.

Ištraukiu atsargiai ir padedu ant stalo. Mergaitė pagriebia juos ir mainais paduoda savuosius. Nekantriai išlankstau, o juose ji mieganti, žaidžianti parke, valganti ledus kartu su manimi... Aš pakeliu akis ir noriu padėkoti už gražius piešinius, kai ji pranyksta. Elis atidaro kambarėlio duris ir sušnibžda:
- Lankymo valandos baigėsi.