Atoslūgis

1.

Dirbi, gyveni -
apsikrovus pažadais.
Varosi namo
ožkytę -
mažytė Giedrė...
Susprogo
medžiai, krūmai
kaip kadais
ir žmonių
nebesigėdi.

Pavasaris.
Atoslūgis.
Tėvai anksčiau
namo pareis,
kad ir tu
į šį pasaulį
išeitum.
O pavasario diena -
apsirengus
rūbais įmantriais,
pamaitins
ne vieną paukštį,
ne vieną šeimą.

Ir tu, darbe -
neilgai sugaišus -
mano pasakom
ir paslaptim tiki.
Atoslūgis -
matau - iš lūpų,
iš akių tavų -
koks skanus,
gardus -
pavasario
ragaišis.

2. Po susirinkimo

Gyvenimą
lyg ugnį liečiam -
plikom rankom
ir Mirtį -
dienomis, naktimis
lyg drugelį
vaikomės,
ir keikiam -
nepaklusnųjį laiką
ir pragyventus metus
lyg kalendoriaus
lapus renkam.

Ir nesinori -
po giminių susirinkimo
dienomis, naktimis -
galvot
apie Mirtį,
o kalendoriaus lapelių -
nei parduoti,
nei pirkti.
Bet aš noriu Mirtį -
iš visų kitų jausmų
išskirti
ir jai -
iškurenti
vakarais -
karštą pirtį.