Karvės liežuviu

Tai vakarai kada pavasarinis
Purvas dykai dalina pažadus
Ir visais stogais jau saulė
Šiurkščiai kaip karvės liežuviu.

Tada vis stovi duryse
Visa savo jaunyste sapnas
Lyg ant negimusio aukšto pamūrio
Gailiai miaukdamas kate.

Tačiau tai nėra many
Taip kaip medy jo augimas
Arba vėtroj jos esa,
Nes ir svajodamas pametu laimę.

O ta, kur dar stovi duryse-
Jos atvirai merktos akys,
Kurias galima semt daug ir giliai
Net ir sapne dažnai meluoja.

Uždengusi akis laumiškais plaukais:
-Bučiuok, tu nesapnuoji.