Motina

Sliūkino iki pasiekė medžių alėją. Staiga panoro būti tarp išsikerojusių aukštaūgių. Viliojo vos įžiūrimai tamsoje siūbuojančios jų šakos. Rožei šalo blauzdos, o kaklą veržė skara. Ji nežinojo, kodėl taip apsirengė, nesistengė ir gilintis.
Tarp medžių negali būti šalta, galvojo. Kaip ir namuose. Nors kiekvienas jų kitoks. Ir namų durys.
Staiga pajuto kaip kažkieno ilgi pirštai apjuosė jos riešą.

- Kaip tik skubu pas jus arbatos, - tarė raudonplaukė moteris. - Aš kaip tik pas jus, - truktelėjo Rožės ranką. - Einam, palydėsiu jus namo.

Rožė apsižvalgė, sunkiai įsivaizduodama, iš kur ta moteris atsirado. Aplinkui stovėjo pasikartojantys baltų plytų namai, languose degė šviesos. Tylu, ramu.

- Einam, - tepasakė žvalgydamasi į kurią pusę eiti.

- Kibkitės į mane, drąsiau. Aš jus palydėsiu iki namų, iki pat durų slenksčio. Pasivaišinsime šilta arbata.

Jos abi tvirtai susikabino, alkūnėmis lyg medžiai, link kurių Rožė ėjo. Neskubėdamos ėjo, pro tuščias nutilusiais varikliais mašinas, telefono būdelę, link gatvės posūkio į kairę. Rožė nenorėjo kalbėti.
Duris atidarė jauna moteris, labai panaši į savo motiną, pilkų akių, tylaus balso. Jai niekas nestovėjo už nugaros, niekas daugiau nelaukė. Raudonplaukė moteris šyptelėjo.

- Susitikome pusiaukelėje, sušalome. Ar tiesa, Rože?

- Aš būčiau parėjusi, - ši burbtelėjo. - Norėjau pasivaikščioti.

Dukra liūdnai pažvelgė į sušalusią motiną, sutariamai šyptelėjo kaimynei, ir ši nuėjo.

- Šiandiena tu vaikščiojai ilgiau, nei įprastai, mama. Mes galime kartu, bus saugiau.

Rožė stovėjo apie kažką galvodama, nesiklausydama. Vilkėjo  naktinius marškinius, įsispiriamas šlepetes, rūbai vis dar buvo šalti. Staiga ją apgaubė minkštas didelis chalatas, paglostė švelnūs delnai, akimirką ji atsiminė savo dukrą. Kiekvieną sekmadienį ją prausdavo, o ji klykdavo, nesiduodavo.

- Nuvesk mane į lovą ir gerai apklok, - paprašė judėdama link medinių laiptų.

Abi ėmė ruoštis miegoti. Dukra patikrino motinos kambaryje naktinės lempos automatinį rėžimą, užrakino duris ir paslėpė raktą, nuleido visas užuolaidas.

- Ar gerai mane apklojai, - motina pakėlė galvą, traukdama atklodę virš pečių. - Ar kojos užklotos?

- Užklotos, - dar kartą patikrino.

- Nematau, - pakėlė galvą nuo pagalvės. Kažkodėl nejautė šilumos. Dukra ėmė ją kamšyti.

- Ne! - suriko jai.

- Sušalsi, mama, sušalsi.

- Manęs nereikia suvynioti! - ji energingai koja nuspyrė atklodę ir atsistojo lovoje išraudusi: - Apkamšyk mane, tik nevyniok! Dar nereikia.

Jos abi žiūrėjo į vieną kitą: viena liūdnai, ilgesingai, nesugebėdama ištarti nė žodžio, kita - piktai, įsiutusi.