tragiškai laiminga Kiškelio mirtis pavasaryje

pavasaris yra pavasaris
ir net nusižudęs aš pilnavertiškai gyvenu –
sėdžiu pakrūmyje astralo pavidalu
ir graužiu žalių kopūstėlių aureoles.
manau, kad jiems nepakenks -
neužilgo pasirodys ir lapeliai.
ir niekas nieko neįtars, nesupras -
jokių kiškio astralo pripaškūdinimo pėdsakų.
dangaus paklodėse skrenda anka pulimiotčysa
ir žinoma, aišku, kad ant šluotos,
gerai dar, kad ne su tanku.
pavartalioju rankoje britvelę,
paglostau žemelę –
tuojau žydės mano aguonėlės.
Dzievuli, kaip gražu ir gera gyventi,
net numirus! atsidūstu iš laimės –
ir ko gi man betrūksta??
Begemoto epitafija tokia didelė ir galinga,
kad užgniaužia kvapą, čiumpu„Korovką“,
čiupinėju... – man gali ir pakenkti,
gyviesiems skirta..., bet ką jau ten!!
kas kada kiškiui pakenkė??
net mirtis nepakenkė,
net Muko vestuvės su  ponu W.
triukšmingame rytų turguje,
tai kodėl turėtų? ne ne ne niekada!
mm.. skani... visai nekenksminga...
žali žmogeliukai lakioja pažeme,
įtariu, kad tai būsimų musėlių ir mašalų astralai,
kuriuos klaidatikiai žmonės vadina ateiviais.
va, taikosi įkasti Galaktui besarmačiai.
numušinėju keletą, o likusius
parodau pulimiotčysai.
ta užsipikiruoja, užsispirgina kaip padegta
ir sminga žemyn, jų rokiruotes palaikiusi
klaikiu modernistiniu tyčiojimuisi
iš padorios poezijos ir jos,
kaipo aukščiausio sakralo,
dvasingojo skrydžio.