Lašas fantazijos

Tai virpa siela it maža liepsna prieš didį lietų,
Ir lango stiklas virpa, kai prie jo pridėjęs delną
Ir lūpas vis meldi, kad vėlei nepradėtų
Tos kvailos mintys kaip kas kartą lįst į galvą,

Nes jau plauki ir tavo plaukuose jau pilna jūros,
Ir tavo lūpos pilnos aido ir žuvėdrų klyksmo,
Kuris pažadina ne drugelius pilve, o tūkstančius kengūrų,
Kai tavo panagės į borto lentą nuo drėgmės sudygsta;

Dabar tik nebejausk, kad šąla kojos arba pirštai,
Įsivaizduok, tai truputėlis vėjo glamonėja tavo škuną...
Ir jei galėtum dar tuos minus keturiolika pamiršti,
Matytum sniegą, perbėgantį nuogu amazonės kūnu.