Abu su akmeniu (2)

Subjuro ši būtis
Ir netikėtai žemė
Išnyko - jos nėra.
Keistai atrodo toks pasaulis
Kuomet tik aš, akmuo
Ir dar eilėraščių sėja.
Žinau - nereikalingi jau ir jie,
Net tingiu juos į žodį sprausti-
Bet, Dieve, vis dėlto padėk-
Tegu po sielą  šitaip vaikšto,
Kuomet ir žodžiai nelabai svarbu.
Esi kažkas
O kas? –
Ar reikia šitaip klausti?
Užgesinau žmogaus gyvenimu žvaigždes,
O žemė jau pati išnyko...
Ar kam svarbu, kad būtyje
Gyvena aibė nerastų dalykų?
Ne gaila man to – buvusio – savęs,
Kuomet paglostęs akmenį eilėraščių sėja
Jaučiu jo dieviškąją būtį.
Tik – ša! Tyliau.
Ne pragaru kalbu,
O tik žmogaus vis ieškomu dangum.