Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atverti "U - I „Maži malonumai su nepatenkintais draugais“ pradžia"

Pakruojo apylinkės 1701 metų Rugpjūčio 1

Tadas

Tikėjausi, kad Darata nesugriaus mano namų įsiūčio priepuolyje, bet galvojau, kad kai kurių mano planų negalima išpasakoti net artimiausiems žmonėms. Ypatingai tiems, kuriuos myliu. O priešakyje manęs laukia labai nelengva užduotis.
Ponas Koniuševskis jau surinko nemažą būrį veteranų samdinių ir traukia link mūsų krašto. Blogiausia, kad jis jau žino, jog įprastu antpuoliu manęs nenustebins ir pakeliui praveda savo mažos kariuomenės apmokymus, stiprindamas discipliną ir sugebėjimą bendrai veikti karių gretose. Jei jo laiku nesustabdysiu, po poros savaičių visas tas skėrių pulkas pasirodys mano kraštuose ir sunaikins visas maisto atsargas. Net jei tada aš nugalėsiu, turėsiu laikyti tai Piro pergale.
Ruoštis karui mes pradėjom jau prieš savaitę, po pirmojo Grigo perspėjimo, bet viską sumaišė ponia Fortūna Daratos de Stracen vizitu. Žinoma, meilė – šviesus jausmas, bet kada tau vietoj to, kad ruoštumeisi karo žygiui, tenka groti gitara, dainuoti ar dalinti dovanas, tai labai siutina. Visą pasiruošimą perkėliau ant savo draugų pečių, pasitikėdamas jų išradingumu. Ir dabar man su Diteriu teks išbandyti vieną iš tų bepročių idėjų, bemeldžiant Dievo, kad viskas eitų gerai.
Mums priešpriešiais pasirodė stotingas bajoras su savo svita ir prisistatė:
- Tumas Jeremija, Pakruojo krašto vaitas. Bajoras Grigas man papasakojo apie jus ir apie tai, kad būtent jūs galite man padėti šioje bėdoje.
Tiesą sakant, buvau truputį apstulbintas pasitinkančiojo manieromis. Jau pripratau, kad visi sutinkami bajorai, net labiausiai nuskurdę, mėgsta vartoti maloninius kreipinius, o šis kaip pasakė, tai kaip kirviu nukirto. Pagaliau pamačiau bajorą, kuris spjauna į gero tono reikalavimus, o užsiima rimtu darbu, nekreipdamas dėmesio, patinka tai pašnekovui, ar ne.
Nušokęs nuo arklio, padaviau jam ranką ir išlaikiau tvirtą paspaudimą net nesumirksėjęs.
- Tadas Žemeckis, šios mažos kariaunos vadeiva. Papasakokit, kas čia vyksta.
Apsakota padėtis patvirtino pačius blogiausius įtarimus. Link mūsų judėjo virš dviejų tūkstančių karių dalinys, nominaliai vadovaujamas barono fon Zėlovo, kur viską sprendė mano senas „draugas“ kapitonas Vladislavas Koniuševskis, žinomas savo kariniais sugebėjimais. Todėl dabar jie slinko į mūsų pusę, laikydamiesi visų atsargumo taisyklių, nenorėdami papulti į pasalą. O kas dar blogiau, naudojo „išdegintos žemės“ taktiką, kas labai skaudžiai atsiliepia vietiniams valstiečiams bei bajorams. Paklaustas, kodėl, žinodamas, kad vyksta karas ir per jo kraštą eina kariuomenė, nesugebėjo paslėpti maistų atsargų, Jeremija tik liūdnai nusišaipė:
- Ten per daug veteranų, kurie nesibodi pritaikyti kankinimus, kad sužinotų, kur iš tikrųjų valstiečiai slepia savo brangiausią turtą. Neįmanoma jų apgauti. Užuodžia bet kurią gudrybę per varstą.
Paskaičiavom savo pajėgas. Šio krašto valdovas, Grigas Oginskis pabėgo su savo daliniais net į Kauną, o buvęs hetmanas Sapiega dar tik maldauja Karolio Dvyliktojo priimti jo valdas į Švedijos globą. Žemaitija buvo palikta plėšikams ir niekas nenorėjo jos ginti. Jeremija surinko krašto miliciją, siekiančią iki pusės pulko, bet gali atsimušti tik nuo smulkių plėšikų bandų. Į reguliarius kariuomenės dalinius, užsiimančius kontribucija, bijo net pažvelgti.
Su manim atvyko apie tris šimtus karių. Likusieji į sutartą vietą galės ateiti tik po savaitės, ko aš visiškai nenorėjau. Vis dėl to daugumą mano kariuomenės sudarė tik neseniai paėmę muškietas į rankas jaunuoliai, arba karaliaus armijos dezertyrai, kuriais taip pat pasitikėti negalėjau. Duotų kas nors porą taikos metų man, sugebėčiau iš jų padaryti kareivius, bet, kol kas, stengiuosi apšaudyti naujokus smulkiose vietinių kontrabandininkų ar plėšikų gaujų nukenksminimo operacijose. 
Teko melstis Dievui, kad beprotiškas draugužių planas išdegtų.
- Jeremija, girdėjau, kad rytoj visa marodierių viršūnė apsistos Rozalime, kur ras pakankamai maisto ir pašaro savo arkliams. Reikia, kad, kai rytoj jie sės valgyti ir vynavoti, pas juos papultų tas maišas tabokos. Palik jį pas savo žmogų kaime ir pritvirtink virš durų šią lentelę, - Padaviau išdegintą In – Jan ženklą. - Mūsų žmogus paims žolę iš ten.
Parodžiau į Diterį:
  – Jis taip pat apsigyvens ten, apsimetęs jaunu giminaičiu. Padės pravesti operaciją iki galo. Susitarėm?
Jeremija tik linktelėjo galva, parodydamas, kad nemėgsta tuščiai malti liežuviu, tuo dar labiau priversdamas mane jį gerbti.
„Kaip tik ant tokių žmonių pečių ir laikosi pasaulis“ - nusprendžiau.
Bajoras tuoj įsakė, kad mums atvestų porą šviežių žirgų pakaitai ir, pasiuntęs savo padėjėją su Grigu bei Diteriu, prisijungė prie mūsų karavano, patraukusio paskui. Mes neskubėjome, nes reikėjo aptarti kiekvieną smulkmeną. Tik paryčiui pasiekėme numatytą nakvynei vienkiemį ir, išstatę sargybą, sustojome pailsėti.
Ir vos nesumokėjome gyvybėmis už savo atsipalaidavimą. Koniuševskis visada siųsdavo skrajojančius dragūnų dalinius, kad patikrintų visą apylinkę. Vieno jis nesitikėjo - samdiniai tiek priprato, kad jiems niekas nesipriešina, jog visiškai prarado budrumą ir neatkreipė dėmesio i varnų karksėjimą.
Visa mano maža armija, jau ne kartą atidirbusi strategiją pavojaus atveju, pasigriebė šalia gulinčius ginklus ir pasiruošė. Ženklais parodžiau Jeremijai, kad nuramintų savo žmones, su nerimu žiūrinčius į skareles su „Linksmuojo Rodžeriu“ atvaizdu, staigiai uždengusias mūsų veidus.
Stankevičiaus šimtinė iškart pasiruošė. Sargyba, paskirta būtent iš jų gretų, sukukavo dvidešimt kartų ir du sykius sukarkė, perspėdama mus antrą kartą, todėl dabar jaunuoliams reikėjo parodyti viską, ką juos išmokinome per tuos metus. Pora sutartų ženklų, ir vyrai tyliai išnyko supančiuose sodybą miškuose, o aš pakviečiau porą kareivių, kurie labai jau norėjo užsitarnauti dešimtininko ženklus ir tyliai pratariau:
- Turėsit atrodyti apsimiegojusia sargyba. Priešai turi matyti tiktai jus ir tiktai jus, nepasiruošusius antpuoliui. Vaikščiosite penkiasdešimties žingsnių atstumu  nuo miško ir vaizduosite kaimiečius, pirmą sykį paėmusius į rankas muškietą. Supratot!?
Taip prasidėjo ilgos laukimo minutės. Jeremijos kariauną pasiunčiau toliau į mišką, įsakęs nesimaišyti po kojomis. Su manimi liko tik jis ir dar dešimtis pašauktinių iš to krašto. Nors „partizanų“ vadeivų prašiau prižiūrėti savo kareivius bei arklius, jie tai geraširdiškai suignoravo. Todėl, pasirodžius priešų žvalgams, sušnarpštė vienas iš paslėptų žirgų, priversdamas sunerimti daugelio mūšių veteranus. Gerai nors, kad pamatę tik keletą žioplų sargybinių, jie nusprendė pirma išsiaiškinti kas čia vyksta. Bet jų „netikėtas“ užpuolimas buvo sustabdytas arbaletų strėlėmis ir kariniais savanorių sugebėjimais.
- Atleisk vaikine, - tyliai ištariau, matydamas, kaip vienas iš jų nesugebėjo išsisukti nuo kardo smūgio. - Per daug plepus buvai. Neteks tau sagties su kaukolės atvaizdu nešioti.
Čia iš užnugario išbėgo dar vienas „kareivis“. Apie dvylikos metų vaikigalis su riksmu - Užmušiu bjaurybes! - Iššovė iš pistoleto į priešų pusę ir, žinoma, nepataikė. Išsitraukęs didesnį už save kardą susiruošė didvyriškai numirti, bet pasiviję kariai pagaliau jį pagavo ir parvertė ant žemės.
Tuo viskas ir baigėsi. Per daug apsukrų saksą pribaigėm strėlėmis, iš miško jau išvedė keletą belaisvių ir aš pradėjau ieškoti nusižengusių. Pirmiausia paklausiau Jeremijos, kodėl jo žmonės visiškai neklauso įsakymų.
- To vaiko motiną ir seserį išprievartavo samdiniai. Išliko šeimoje tik jis su jaunesniu broliu. Matyt, todėl ir nesusilaikė.
- Nesusilaikė, sakai. Tai pažiūrėk, kaip aš baudžiu tokius nesusipratėlius.
- Dešimtininke, iš kurio gretų išbėgo vaikigalis, pas mane! - sukomandavau.
Pribėgęs jaunas vaikinas, su kuriuo išgėriau jau ne vieną kvortą alaus, nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Kitoje situacijoje būčiau švelniai pajuokavęs ir atleidęs, bet dabar į mūsų pusę žiūrėjo per daug žmonių.
- Kodėl leidote, kad iš jūsų gretų nugriaudėtų šūvis?
Bajoraitis atsiklaupė ant vieno kelio ir, atsirėmęs kumščiu į žemę, išrėžė:
- Atleisk kapitone, bet mes įsileidome šį berniūkštį į savo gretas, paėmę iš jo bajoraičio žodį - tik žiūrėti ir niekur nesikišti. Bet kada mūsų šaulys iš arbaleto padėjo savo pistoletą šalia, kad nemaišytų ir pradėjo taikytis, rupūžiokas pagriebė ginklą ir išbėgo priekin. Vos sugebėjome jį sustabdyti.
Viskas atrodė per daug teatrališkai, bet vietiniams partizanams reikėjo parodyti tikros disciplinos pavyzdį.
- Dešimtininke Romai, kreipkitės į savo šimtininką ir papasakok jam apie viską. Ponas Grigas nuspręs, kokią bausme jums paskirti.
- Panele Ilona, vaikio teismas tavo kompetencijoj.
Nusisukau, kad nematyčiau, kaip ištįso veidai Jeremijos žmonėms, kai keletas mano kareivių nusiėmė kepures ir papurtė galvas, kad kasos išsiskleistų. Paėmiau keletą merginų į karo žygį, kad galėtų iš arti pasižiūrėti į jo baisybes bei pasitreniruoti, suteikdamos pirmąją pagalbą ir dabar slapčia gėrėjausi pasiektu efektu. 
Ilona teisingai suprato mano mintis, priėjo prie vaikigalio, besitrinančio snarglius ir su siaubu žiūrinčio į merginą, ką tik nusitraukusią nuo veido mirties skarelę.
- Už tai, kad savo poelgiu perspėjai visus priešus apylinkėje, dešimt rimbų.
- Bet aš gi šlėkta, - negalėjo sulaikyti savo nuoskaudos vaikigalis.
- Šlėkta save vadini, - Ilona rėžė jam gerą antausį. - Reiškia, gausi penkioliką rimbų ir plaks tave ne ant žemės, o ant kilimo, kad jūsų kilmę paryškintų. *
- Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas, -  įkišo savo trigrašį Čipas.
Aš tuo laiku atkreipiau dėmesį į belaisvius. Mane domino, - kiek dar tokių grupių grupių šmirinėja aplinkui ir ar jos galėjo išgirsit šūvį? Pasirodo patarlė, - „ Mušk savus, kad kiti bijotų“ paliko visiems neišdildomą įspūdį, ir marodieriai greitai pragydo. Žiūrėdami su baime į juos apsupusius raitelius, daugelis iš kurių net nenutraukė nuo veido skarelės su kaukolės atvaizdu, papasakojo, kad į mūsų pusę daugiau niekas neišjojo, ir net nesiruošė. Pavojaus jie laukė visai iš kitos pusės.
Palikęs nelaimėlius Jeremijos Tumo teismui, paklausiau Stankevičiaus, kas iš jo šimtinės šį sykį atsižymėjo. Vienas iš jų, sugebėjęs be garso suvynioti patyrusį samdinį, buvo paprastas kareivis ir aš prie visų jam įteikiau keletą auksinų, garsiai sakydamas, kad tokius šaunuolius reikia skirti dešimtininkais.
„ Visas gyvenimas tai teatro scena. O mes jame tik aktoriai“ - pagalvojau, žiūrėdamas į degančias atsidavimu jo akis.
Likusią dienos dalį, pasiuntę žvalgus į priekį, mes paeiliui ilsėjomės, ruošėm ginklus bei arklius ir laukėm ženklo pajudėti. Kai atjojo vienas iš Jeremijos žmonių ir pranešė, kad priešų dalinys pagaliau apsistojo numatytame kaime, mes patraukėm link paruoštų pozicijų.
Greitai išgirdau tris kartus sukarksėjusį varną ir išjojau į miško takelio priekį. Gegutė nesukukavo, vadinasi artinosi trys raiteliai ir jie ne priešai. Nesuklydau, viename iš jų atpažinęs kapitoną Johaną Korbitcą. Vis dėl to senas niekšas sugebėjo išgyventi ir tame pragare. Jis priartėjo link manęs ir nervingai suurzgė:
- Pone Žemecki, kokius keistus įsakymus jūs duodate. Kaip gali paprastas tabokos maišas užmigdyti visus karininkus? Juk tai ne migdomieji, kuriuos galima įpilti į vyną?
Nusišypsojau.
- Kapitone Korbitcai, jei jūs sugalvojot pasisavinti keletą uncijų šios tabokos, siūlau ją pasilaikyti ir išbarstyti ant pėdsakų, kai jus vysis su šunimis, bet jokiu būdu nerūkyti šio mišinio. Tikiuosi, mane supratot?
Išgirdęs teigiamą atsakymą, pratęsiau:
- O dabar, papasakokit mums, kur apsistojo šio dalinio vadai ir kaip geriau ten prieit nepastebėtiems?

Dar praeitą vasarą, pastebėję, kad aplink auga ištisos kanapių plantacijos, vaikinai vos neišsikraustė iš proto ir tuoj pristojo prie „Žolės“ gamybos, neperspėję manęs. Pagavau juos netikėtai, pajutęs saldų kvapą patalpoje, kur ką tik abu pabuvojo. Na ir paskrajojo jie tada pas mane, vos rimbo neparagavo. Išaiškinęs jiems apie narkotikų žalą viską, ką žinojau, išplėšiau iš jų priesaiką, kad niekada daugiau nežais su jais ir nemokys to technologijos vietinių gyventojų. Bet idėją jie man gerą davė. Iškart puoliau domėtis, kaip iš aguonų gamina opijatus. Tuolaikinės medicinos lygyje tai būtų buvęs milžiniškas žingsnis į priekį.
Nepasisekė man tada, bet, kai prireikė sugalvoti planą, kaip neutralizuoti priešų vadovybę, vaikinai pasiūlė visiškai beprotišką planą. Pavaišinti juos visus stiprios koncentracijos hašišu, dideliais kiekiais. Laimė, tais laikais dar niekas nebuvo sugalvojęs tokio kanapių panaudojimo būdo. Dėdė Abramas suveikė mums brangios tabokos maišą, o Diteris su Alesiumi, pagal jiems vieniems žinomą technologiją, primaišė ten savo miltelių ir sutrintų vyšnių lapų, kad kvapą numuštų.

Dabar beliko laukti tik Diterio signalo bei nežiopsoti. Krūptelėjau, kai iš kaimo pasigirdo šūviai. „ Nejaugi visi planai eina po velnių“ - šmėstelėjo mintis.
Reindžeriai jau seniai išpjovė priešų sargybą iš mūsų pusės ir pradėjom stebėti, kas vyksta kaime. Čia į mūsų pusę pasinešė keletas raitelių, tarp kurių su džiaugsmu atpažinau Tarasių su Diteriu, jau iš tolo pradėjusiu šaukti, kad keletą vadų „Į išdavystę patraukė“*
Iškart daviau ženklą savo žmonėms, apsirengusiems skirtinga apranga ir jie nulėkė į kaimą rėkdami:
- Lenkai mus išdavė! Saksai nori išpjauti lenkus! Išdavystė!
Pažiūrėjęs į tai, kas vyksta kaime ir aplinkui, kreipiausi į milicijos vadeivą:
- Pone Jeremija Tumai, sveikinu jus pasiekus milžinišką pergalę. Tuojau ta dezertyrų banda nustos egzistuoti ir jums su savo milicija beliks tik gaudyti plėšikus po miškus. Paliksiu jums pono Grigo šimtinę pagalbai, bet prašau už tai atsilyginti.
Ir prasidėjo derybos. Galų gale susitarėm, kad iš visų, asmeniškai man priklausančių kareivių paimtų belaisvių, man liks apie pusę, o iš trofėjų apie ketvirtis. Už tai paimu iš pono Tumo porą jaunuolių apmokymui ir jis turės atsiųsti rudeniop dar apie dvidešimtį tarnybai mūsų gretose. Ir perspėti vienas kitą apie priešų judėjimą prisiekiame, kaip ir ateiti vienas kitam į pagalbą, išgirdę sutartus signalus.
Priminęs, kad po savaitės laukiu jo svečiuosna, laimingi palikome užsidegusį keliose vietose kaimą. Nenorėjau per daug išgarsėti čia, todėl nusprendžiau atiduoti visą pergalės garbę Jeremijai. Svarbiausia, kad su mumis vėl buvo Tarasius, kurio, prisipažįstu, jau spėjau pasiilgti.

* Istorinis anekdotas. Kažkuris iš Lietuvos magnatų įsakė nuplakti smulkų šlėktą. Tam pareiškus, kad jis yra kilmingos kilmės ir jo, kaip kokio valstiečio, negalima bausti, įsakė parodyti pagarbą jo „Aukštai kilmei“ ir atlikti bausmę ne ant plikos žemės, o ant brangaus kilimo.
**Narkomano savijauta, kai vietoj to, kad pajaustų palaimą, staiga pajunta, jog jį supa vieni priešai.

2011-02-17 12:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-05 15:01
Alia jau kokie visi ... .  Per savo žanrų ikonas pamirštat esminį dalyką. Koks yra bet kokio meno tikslas? Ar jo tikslas būti kažkokio žanro? Atitikti kažkokius kriterijus? NE. Tikslas yra tik vienas. Suteikti malonumą . Moralinį estetinį , čia kaip kam patinka. O jeigu kažkam kažkokia kūryba netinka, vadinasi ji skirta ne jam. O jei patiko nors vienam, vadinasi kūrinys rado savo skaitytoją.
Ir išvis nesuprantu kritikų, kurie savo subjektyvią nuomonę bando pateikti, kaip kažkokį kanoną.
p.s.

Su nekantrumu laukiam tesinio :) Nesvarbu kokia kalba :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-02 08:40
Artur Wilkat
Visada sakiau, kad reikia išmetinėti kūrinį kuo mažesniais gabaliukais. Taip nors tave į klaidas nosim pabaksnoja:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-01 07:32
nekalto_kūrybos_prasidėjimo_avis
...litaratūriškai raiša, stilius tarsi aukojamas („sugebėjimą bendrai veikti karių gretose“), tik štai kam jie aukojamas? – nes ir logika lengva ranka paaukojama (Tumas Jeremija žino apie atslenkantį priešą tiek, kiek autorius tegali, juolab, kad priešas laikosi „visų taisyklių“), – kažkas yra rašęs, kad autorius privalo paruošti siužeto trasą skaitytojui, bet draudžiama bėgti šalia ir įkyriai stumti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-27 01:31
Damastas
Labai noreciau Jums pagelbeti, todel primenu, jog tokie milziniski, dar neprofesionalus tekstai nesulaukia laukiamo anslago skaitytoju tarpe vien todel, kad autorius, mano nuomone, nera labai linkes intriguoti, kas butu logiska pasirinkus duotaji zanra.
Labai prasau nesigincyti su zinutes autoriumi asmenineje erdveje, idant cia tik prielaida paciam autoriui pamastyti, kas visdelto yra ne taip.
Antra vertus - jei tik gausite daug pritarimo balu is savo gerbeju, prasau nekreipti demesio i pastaraji teksta.

Pagarbiai..

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-25 09:30
Lengvai
Ar man tik pasirodė, ar pritrūko veiksmo? Bet čia gal dėl to, kad atkarpa tyrumpesnė nei esu pratus.
Laukiu tęsinio=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-19 14:35
Jugo_Džiova
O narkotikus ir šiaip legalizuoti reikėtų. Visus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-17 12:25
Artur Wilkat
Kolegos w00x prašymu įvedu į siužetą ir aprašymą,- kokią žalą gali sukelti narkotikų vartojimas:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą