Artur WilkatDevinta dalis
Maži nemalonumai su nepatenkintais draugais
Antras kelias į Pergalę, -
Tai dviejų pradų In ir Jan jungtis.
Šaltis ir Karštis, Metų laikų Apykaita
Pasidavimas ir Priešprieša
Kad Laimėtum
Sun – Tzu“ Karo menas“
Gimtosios apylinkės. 1701 metų Liepos pabaiga.
Tadas
Švelnūs balti plaukeliai ant jos sprando pasišiaušė ir mylima moteris sumurkė, patogiai įsitaisydama ant mano kelių.
- Nustok, o tai aš neatsakau už save.
- Aš irgi, - dar sykį papūčiau į jos pakaušį.
- Taip norisi pagrobti tave iš šios šventės ir nusinešti į miegamąjį.
- Ištvirkėlis, - ji švelniai sudavė vėduokle man per skuostą. - Tik viena tau galvoje. Net šių puikių aktorių pasirodymas nepriverčia tavo minčių tekėti kita linkme.
Aš švelniai prisiliečiau lūpomis prie jos kaklo ir nieko neatsakiau. Anastasija Pjankova su vyriausiu Gecevičiumi dainavo Lui Amstrongo baladę apie vasaros žarą ir jiems puikiai sekėsi. Senis paskutiniu metu išvystė tokius aktoriaus ir dainininko sugebėjimus, kad visa apylinkė apie jį tik ir kalbėjo. Dabar jau galėjau pasiųsti jį vietoj savęs į visas aplinkui vykstančias krikštynas ar vardadienius ir su siaubu laukiau ateinančio rudens bei žiemos. Tada prasidės vestuvių metas ir atsisakymas jose dalyvauti gali būti įvertintas kaip asmeninis įžeidimas.
Čia į aikštę išėjo Diteris su savo žonglieriais ir pradėjo žaisti degančiais fakelais. Darata net pašoko iš susižavėjimo, vos nenuversdama manęs nuo krėslo, ir pradėjo ploti delnais, linksmai besijuokdama.
- Prisipažink, mano riteri, tai irgi tu sugalvojai. Jau parašiau visoms savo draugėms, kokį brangakmenį atradau šiame kaime ir pasikviečiau į svečius. Bet atsimink, berniuk. Tu esi mano ir tik mano.
Ką aš galėjau atsakyti moteriai, prie kurios jau prisirišau, - tik teisybę.
- Mano širdies valdove, šį sykį aš esu nekaltas. Tai sugalvojo dainininkas su dailininku.
Viskas prasidėjo dar praeitą rudenį. Iš pradžių mus pradėjo lankyti Daratos de Stracen mokesčių rinkėjai su savo reikalavimais. Jų apetitas augo tiesiog dienomis, kol nesupratau, kad jie tik tikrina mano pasakojimus apie plėšikaujančius kareivius su matomais vaizdais. Kai vienas iš jų pabandė mane areštuoti, likusiems perdaviau, kad kalbėsiu tik su jų viršininkais. Įkyrūs buvo, net iš miško darbų pabėgti bandė.
Tikėjausi pratempti žaidimą iki švedų pergalės, bet žinia, kad kraštą nori aplankyti pati Darata Radvilaitė de Stracen, privertė susirūpinti. Surinkę visus gandus apie ją, rimtai sunerimom. Daugelis kalbėjo apie tą moterį, kaip apie šaltą, bejausmę kalę, tapusią ne vienos dvikovos ir mirties priežastimi. Net nuosavas vyras pabėgo nuo žmonos į Naugarduką, išsigandęs perspektyvos paragauti nuodų. Jos vardas buvo linksniuojamas, kaip šių laikų Mesalinos, pasirinkusios drauges panašias į save.
Blogiausia, ką sužinojom, kad už ponios de Stracen nugaros stovi kažkas iš pasaulio galingųjų. Net dezertyrai ar plėšikai apeidavo tos ištvirkėlės valdas didžiausiu lanku.
Idėją užpulti jos kortežą pakeliui ir visus užmušti atmetėm iš karto. Teko sukurti kitą būdą atsikratyti šios moters draugijos. Atsiskyrę su Alesiumi ir Diteriu, sugalvojom planą, ir dabar esu laimingas, kad neskubėjom. Vis dėl to XXI amžiaus vaikai visada galėjo nustebinti vietinės aukštuomenės atstovus.
Pasitikti ją pasiuntėm Tėvą Ignacijų ir Kristiną su savo draugėm. Davėm apsaugai porą senų kareivių su kuo baisesne išvaizda ir nusprendėm sekti iš tolo. Du šimtai kareivių, vadovaujami Olgerdo Kovačiaus, slėpėsi miške, perbėgdami trumpus atstumus.
Viskas vyko pagal planą. Pamačiusi Seredžiaus tijūno kieme jaunas mergaites, apsirengusias visiškai prieštaraujančiais to metų madai drabužiais, Darata prarado žadą.
Tėvas Ignacijus supažindino ją su savo palyda ir tuoj paprašė leidimo pasišalinti. Jam reikėjo perduoti laiškus jėzuitų kuadontjieriui tėvui Valdemarui į Vilnių ir ordino reikalai neleido lydėti krašto ponios jos kelionėje.
Kristina su savo draugėmis apsupo karietas ir pradėjo apžiūrinėti bei erzinti kortežo husarus. Darata ilgai negalvodama pakvietė sesę ir Birmontaitę persėsti į karietą, išprašydama iš ten kelis savo palydovus. Ir čia mes su savo planu truputį pro šalį prašovėm. Pasirodo, išlipę jauni vyriškiai nelabai galėjo sėdėti naujoviškuose balnuose ir, kol visi besiginčijo, Darijušui Gecevičiui teko išvesti iš artimiausio miškelio dar du arklius. Mano reindžeriai išsidavė ir man beliko tik spėlioti, kaip išsisuks Čipas su savo vyrais.
Sunerimo ir ponios palydos husarai. Supratę, kad juos seka, paėmė į nelaisvę Darijušą ir pradėjo jį kamandinėti. Vaikinas atsimušė žodžiais, kad jis vadovaujasi Jurbarko vaito padėjėjo nurodymu ir daugiau neturi teisės pasakoti.
- Tegul krašto poniai tai būna maloniu netikėtumu, - užbaigė pasiteisinimus.
Daratos de Stracen husarai vis dėl to pabandė pasižvalgyti miške ir ištirti kas juos seka Po kiek laiko drąsuolius, truputį apmindytus ir surištus, išvedė į kelią purvinas valstietis. Jis atliko patį galantiškiausią šių laikų pasveikinimą ir paprašė prižiūrėti, kad vaikai nelakstytų po miškus. Ponios jau laukia Raudonės pilyje, kur jinai galės užduoti visus rūpimus klausimus. Po to noras išdykauti de Stracen svitos husarams praėjo.
Tik vakarop jie pasiekė nakvynės vietą, kur jų laukė pats šeimininkas, prekiautojas mediena iš Prūsijos fon Kruzinšternas. Įsimaišęs į skomorochų minią stebėjau, kaip tarnų minia knibžda aplink krašto valdovę, atiduodančią įsakymus. Gracingi šokėjos judesiai, apskaičiuoti mostai rankomis, - mano priešė valdė situaciją net smulkmenose. Kristinos jinai nepaleido nei akimirkai, įsakydama sekti paskui save, kaip kambariniam šuneliui.
Jaučiau, kaip pamažu kaista oras aplink mūsų merginas. Jei vietiniai jau pamažu priprato prie jų išvaizdos, tai naujai atvykusieji tiesiog žiburiavo savo panieka. Greitai mus irgi įleido į sale, kur Daratos svitos moterys tiesiog tyčiojosi iš mergaičių.
- Tai jūs tokias kelnes ne visada nešiojat? Tiktai jodamas ant arklio? Labai įdomu? Ir kodėl ne šarovarus?? A-ja-jai - šilko neužtenka? Bei arklių prakaitas per odos apmušalus jį suėda?
Darata Radvilaitė de Stracen gaivinosi vėduokle, laikas nuo laiko nurodydama savo draugėms pakeisti klausimų temą ir palengva šypsojosi. Taip norėjosi pažiūrėti, kas darosi po tuo storos pudros sluoksniu ant jos veido, bet žvakidžių šviesa neleido.
O jos draugės tęsė apklausą toliau, nematydamos grėsmės:
- O kodėl jūs nešiojat tas kvailas kasas, o ne bomanžus? Taip jums patogiau? Mergaitės, bomanžus nešioja visos Karaliaus Saulės rūmų damos? Tai taip madinga. Jūs ką, spjaunate į Paryžiaus madas?
- Kokios neišauklėtos, tikros kaimietės. Pažiūrėkite, kaip iš jūsų juokiasi bajoras Savickis. Jis ką tik grįžo iš Paryžiaus ir gali pamokyti jus gerų manierų.
Geriau jos būtų to nesakiusios. Mūsų mergaitės apspito besišaipantį išsipudravusį jaunuolį ir sukėlė jam kojų balių. Visa salė aikščiojo, skaičiuodama smūgių garsus, o aš beviltiškai graibiausi už šono, ieškodamas špagos rankenos. Pagaliau ponaitis nukrito, o vienas iš jo draugų, panorėjęs atitraukti Iloną, taip laimingai pakišo savo leteną, kad tik naujokė nebūtų sugebėjusi išnaudoti tokios progos.
Kol jis, sutrenkęs nugara grindinį, bandė atgauti išmuštą iš plaučių orą, Kristina, lyg kokia furija nusileido jam visu kelio smūgiu ant gerklės ir garsiai suriko:
- Atsimink! Mes, moterys, - „tai ji moteris, mažametė pasiutusi“ - nemėgstam, kada kritikuoja mūsų šukuosenas ir rūbus!
- Ir jūs įsiminkit! - suurzgė, piktai žiūrėdama į stovinčius salėje Daratos palydovus.
Pirmoji, matydama situacijos komiškumą, susijuokė Darata de Stracen. Greitai prie jos prisijungė ir visi susirinkę, ir tik abu nukentėjusieji bei mūsų mergaitės žiūrėjo vieni į kitus, neslėpdami neapykantos.
- Ponai Savicki ir Leprovski, mes nusprendėme, kad laikas būtų jums išvykti į savo kaimus ir pasimokyti ten gerų manierų.
Švelnus Daratos balsas, balsas nuskambėjo mirties nuosprendžiu abiem jaunuoliams. Visi staiga pradėjo šalintis nuo jų, kaip nuo raupsuotų, ir išraudę bajoraičiai, prilaikomi tarnų, paliko salę.
- Ateik čia, mergaite. - besišypsodama pratęsė krašto valdovė.
- Daugiau čia niekas nesijuoks iš jūsų ir nesistengs įžeisti.
Ponia de Stracen pasodino šalia savęs Kristiną ir Birmontaitę ir pradėjo jas vaišinti apkrautomis ant stalo gėrybėmis. Su nuostaba pasižiūrėjo, kaip jos elgiasi su peiliu bei šakute, atkreipė dėmesį ir maisto padavimo seką. Pamačiusi, kad mergaitės nekreipia dėmesio į kriaušes ar obuolius, mieliau valgydamos salotas ir paskrudintus mėsos gabaliukus grybų padaže su bulvėmis, labai atsargiai pati pabandė neįprasto patiekalo, užsigerdama vynu.
Aš dar kurį laiką stebėjau seserį, maldaudamas, kad per daug nepasiduotų grafienės įtakai ir pamažėle palikau tyliai grojančių muzikantų gretas. Mane sudomino jos juokas, toks vaikiškas ir tyras. Tik dėl didelio pudros sluoksnio niekaip negalėjau suprasti veido mimikos.
Sargyba pagaliau išleido skomorochus ir aš su Diteriu pagaliau galėjau nusimesti savo juokdarių apdarus ir kaukes. Reikėjo paruošti Jurbarką krašto valdovės atvykimui ir jau spėjau pastebėti kai kurias jos būdo savybes. Sprendimą, kaip apnakvindinti tokį aukštuomenės svečių pulką, palikau dėdei Abramui.
Ta moteris paėmė mane už rankos ir nusivedė prie upelio.
- Mano piemenaiti, aš jau kelintą kartą pjausčiau duoną ir sūrį Oninių proga savo valstiečiams. Ir visada jie rugiapjūtės pradžios proga surengdavo smagią vakarienę, bet tai, ką šiandien parodei tu, mane sužavėjo.
- Prašyk ko nori, ir aš išpildysiu visus tavo norus.
Ką aš galėjau atsakyti moteriai, kurios plaukuose įsimaišė rugio varpos. Auštant, kaip tikra krašto šeimininkė, jinai šiandien nupjovė pirmąsias tris pėdas, sustatė matomiausioje vietoje gubą ir nusilenkė saulei. Visos kitos pjovėjos, su Kristina ir Birmontaite priekyje, stovėjo žiūrėdamos su pagarba, ir tik po jos ženklo atliko simbolinius pirmus judesius pjautuvais.
Dabar teko pasirodyti Diteriui su Aivaru. Šienapjovę mes kūrėme jau visus metus, o per paskutinius du mėnesius sugebėjom ją išbandyti bei ištobulinti, paruošdami pašarus galvijams žiemai. Todėl ir surinkome bandomajame rugių lauke visą krašto viršūnėlę, išskyrus tuos, kurie patys turi pradėti rugiapjūtę savo valstiečių tarpe.
Lauką sėjai numatėm jau pavasarį taip, kad pakinkytas keliais arkliais metalo ir medžio gremėzdas galėtų judėti nekliudomas akmenų ar kalvų su daubomis. Beliko tik stebėti susirinkusių krašto bajorų ir jų tijūnų nuostabą, kai plotą, kurį anksčiau nupjaudavo per dvi dienas trys dešimtys būrų, dabar sutvarkė pusė šimto kilmingų žmonių su savo svita per pusę dienos. Ir jie net pajuto malonumą toje darbo parodijoje, ypač, kai išmoklinom visus vyriškius dainuoti,
- Šių naktį, per naktį gaideliai giedojo.
Po tokios atrakcijos iškelta puota pavirto vientisa džiaugsmo švente. Bajorai baliavojo ir vynavojo. Klausinėjo apie rugiapjovę ir galimybę ją įsigyti. Pažadus dalinau į kairę ir dešinę, kartais iš draugystės, bet dažniausiai siūlydamas nusipirkti. Primindavau, kad pati rugiapjovė, be atitinkamo apmokymo nieko verta, todėl jų prašymą galiu išpildyti, jei atsiųs kelis nekvailus savo tarnus. Ir tik supažindinęs juos kaip elgtis su ta nauja technika, galėsiu ramia sąžine, parduoti kitais metai porą tokių vežėčių.
Greitai puota perėjo į šokius, kur mazurką keitė polonezas, o jį - mūsiškių atliekama polka su klumpėmis. Darata net sušilo, norėdama išmokti šį naują, gana nepadorų šokį.
Galų gale laiminga nukrito į mano glėbį ir paklausė:
- Mano riteri, tu kuo toliau, tuo labiau stebini savo ponią. Sakyk ko tu nori ir aš pasistengsiu tau padėti.
Aš tik stipriau prispaudžiau ją prie savęs ir įtraukiau ramunėlių kvapą iš jos plaukų, prieš atsakydamas. Kaip taip atsitiko, kad aš papuoliau į tos moters tinklus?
Darata dar dvi dienas svečiavosi Raudonėje, versdama mane spėlioti apie tikruosius jos planus. Bijojau, kad Kristina, nors ir griežtai buvo perspėta, per daug jai išplepės.
Kai žvalgai pagaliau perdavė, kad jos kortežas jau pasirodė, baigiau užkimti atidavinėdamas įsakymus. Bet viskas įvyko taip, kaip ir buvo planuota. Šimtai miestiečių išėjo sveikinti savo ponios, pusė tūkstančio kareivių, išsirikiavę dviem eilėmis, laukė sustingę, kol galės atiduoti pagarbą. Tik kai iš karietos išlipo aukštuomenės damos, truputį pasimečiau. Jos per tas dvi dienas visiškai pakeitė savo drabužių stilių ir dabar negalėjau suprasti, kuri iš jų yra Darata de Stracen. Kur dingo tas visas pudros sluoksnis ir tas kvailas perukas? Kristina su draugėmis supynė joms naujas kasas ir dabar prieš mus stovėjo trys gracijos, trys išsipildžiusios poeto svajonės...
Situaciją išgelbėjo sesutė. Nušokusi nuo arklio, ji gudriai pažiūrėjo į gražią šatenę ir kreipėsi:
- Tadai, leisk pristatyti tau šio krašto valdovę, Grafienę Daratą de Stracen, mergystėje Radvilaitę! - Ir, tai gyvatė, tyliai, kad visi išgirstų, pratesė.
- Ir žandikaulį nuo žemės pakelk, o tai musė įskris.
Visi paruošti sveikinimo žodžiai išlėkė iš galvos ir, atsikosėjus, teko improvizuoti:
- Ponia, atleiskite paprastam kaimo jaunuoliui, visą gyvenimą praleidusį gūdžiuose miškuose ir toliau gimtųjų apylinkių neišlindusiam, bet aš noriu jūsų paklausti.
- Jus į žemę pasiuntė tikriausiai pati Venera, kad parodytų visiems, kas tai yra tikras grožis?
Stovinti priešais mane moteris neišlaikė ir pradėjo juoktis. Aš gėrėjausi jos mėlynomis akimis, lygia oda ir lygiais baltais dantimis. Šilkinė suknia puikiai išryškino jos aukštą krūtinę ir nuogus pečius, figūra puikiai atitiko idealą 90-60-90. Nuo tolesnio tos deivės garbinimo atitraukė mano valdovės balsas.
- Ir tas nekaltas berniukas kalba, kad nematė nieko daugiau, išskyrus gūdžias girias. Toks kaimo piemenaitis? Prakalbęs eilėmis?
- Ką jūs, ponia? - išsigandau.
- Buvau net paruošęs visą kalbą, bet kai pamačiau jus.....
Čia supratau, kad pradėjau kalbėti nesąmones ir nutilau. Ausys savaime išraudo ir net įprasta savybė valdytis išdavė mane.
- Tai kas gi įvyko, kai pamatei mus?
Taip norėjosi pasakyti, kad aš įsimylėjau, bet visa mano patirtis šaukė, kad negaliu pasirodyti minkštaširdžiu ir pabandžiau susiimti.
- Aš praradau savo ramybę, mano ponia. Bet jūs nesijaudinkit dėl to, - kaip galima sausiau ištariau.
- Pasistengsiu nekankinti jūsų savo kvailomis kalbomis. Vonios kambarys ir paruoštas stalas jau laukia jūsų, o apie svarbesnius reikalus pakalbėsim priėmimo metu, jei aš dar jums būsiu reikalingas?
Ji pažvelgė į mane, kaip smauglys į triušį ir supratau, kad atėjo laikas išjoti į karą, susikauti su tūkstančiais netikėlių ar atkovoti vienam Viešpaties karstą. Ten buvo daug daugiau šansų išgelbėti savo kailį.
- Vonios kambarį tai tu gerai pasiūlei. Raudonės pilyje aš negalėjau juo atsistebėti. Ir, kaip supratau, tai irgi buvo nekalto jauno piemenaičio išmislas.
- Brigita su Kristina, parodyk mums naujuosius apartamentus, Bajore Žemecki, pasirūpinkit teisingai apgyvendinti mano svitą. Laukiu jūsų po trijų valandų, vakaro užstalėje. Tikiuosi, kad mano piemenaitis dar ne kartą mane nustebins?
Tik čia atsipeikėjau ir prisiminiau, kad esu ne vienas. Su de Stracen buvo dar ir jos palyda. Ir tai ne tik tie du šimtai husarų, bet ir šiaip minia visokių prilipusių bajoraičių ir šlėktų. Reiškia mergaitė nusprendė nustebinti jaunuolį savo dvaru, kaip ir nuskurdinti jo išlaikymu? Jai beveik pasisekė, bet kas iš mūsų jaunesnis ir daugiau patyręs, tai dar pažiūrėsim.
Peržvelgiau susirinkusius draugus ir supratau, kad laiku atsipeikėjau. Daugumos akyse sustingo nevilties ir primušto šuns išraiška, bet tik ne Diterio. Jis priėjo prie manęs ir sušnibždėjo į ausį:
- Šatenė tavo, bet blondinę šiąnakt dulkinu aš. Įdomu, ji minetą atlikti moka?
Piktai pažvelgiau į nieko švento neturintį draugą. Visiškai nuotaiką sugadino.
- Geriau perspėk visas merginas, kurios jau dabar yra pasiruošusios sprogti iš pykčio, kad stebėtų kiekvieną tų damų judesį ir mokytųsi. Joms, net jei dabar yra žemos kilmės, galbūt prireiks suktis aukštuomenės sluoksniuose. Todėl tegul įsimena kiekvieną judesį ir kaip laikosi to sluoksnio damos. Ir dar, perspėk Olgerdą Kovačių. Pagal mane jam jau net liežuvis žeme velkasi, - sužadėtinė tuoj apsižliumbs.
Kitus svečius atidaviau dėdės Abramo globai. Ačiū Dievui, buvo šiltas vasaros vakaras ir galėjome stalą padengti lauke, ant iš anksto paruoštos pievelės paklotų kilimų. Žiūrėdamas į šurmulį supratau, - geriau aš būčiau sumokėjęs mokesčius. Tos moterys mane visiškai nuskurdins.
Po to buvo šventinis vakaras, laužas, dainos, pritariant gitarai, vynas, komplimentai, dar bokalas vyno ir karštas bučinys, privertęs Daratą nustoti skaityti man moralus.
Kai ryte išslinkau iš po antklodės, apdovanodamas miegančią mano moterį švelniu bučiniu, niekaip negalėjau suprasti, - kas ką mokino meilės gudrybių? Ar aš ją Kama – Sutros meno, ar jinai mane XVII amžiaus meilės įmantrybių.
Tokios mintys sukosi mano galvoje, kol neišėjau į kiemą. Ten, paskendę rytinio rūko pataluose, mano draugai atlikinėjo Tai Či gimnastiką ir aš prisijungiau prie visų.
„Banga atsimuša į uolą ir atslūgsta“, „Debesys paima nelaisvėn mėnulį ir paleidžia“....
Tik pabaigęs, pastebėjau apsikūturiavusią paklode stovinčią laiptų aikštelėje, Daratą. Ji atsisuko atgal ir sukomandavo:
- Birute, imk dvidešimt husarų ir greitai jok į Lydą. Paimk iš ten vaikus su jų mokytoju! Nuo šiol mano dvaras bus čia. Apie kitką pagalvok pati!
- O tu, mano riteri, ateik čionai. Vakar mes niekaip neišsprendėm vieno klausimo.
Ir mes dar ilgai jį sprendėme.
Pagaliau nusprendžiau atsakyti į jos klausimą. Vis tiek jau nieko negalima pakeisti.
- Mano svajonė yra, kad šioje pievelėje kiekvienais metais tuo pačiu laiku šoktų kaimo žmonės, besidžiaugdami puikiai nuimtu derliumi ir meile savo tėvynei. Bet ji neįvykdoma. Pasižiūrėk į juos, kai kurių iš tų vyrų greitai nebus gyvųjų tarpe.
- Tu vėl kažką sugalvojai? Greitai papasakok, kas jiems gresia ir aš įsakysiu nubausti valkatas.
Nieko jai aš neatsakiau, tik paryčiui, išlindęs iš po antklodės, palikau ant stalo raštelį. Daugiau man drąsos neužteko.
- „Brangioji, mieloji, jei po savaitės negausi iš manęs jokių žinių, užpirk mišias už žmogų, kuris tave mylėjo labiau už gyvenimą“.
****
Kristina pyko. Ne, tas stuobrys, Tadas tikrai nieko nesupranta apie moters jausmus. Kaip galima palikti įsimylėjusią moterį, nepasakius nei žodžio. Štai riteris Teodoras numirė, bet neišdavė savo širdies damos Ramunės. Arba Ąžuolo riterio meilė Septynių ežerų valdovei. Jos brolis tokiems žygdarbiams tikrai nesukurtas.
Tikrai nėra riterių šiais laikais. Liko vieni stuobriai. Ir tik menestrelis Alesius liūdnai pasakoja senas legendas apie kunigaikščio Vaidievučio riterius, priversdamas verkti ar juoktis visus susirinkusius dvare.
Dabar jis kieme su naujokais atlieka slaptus senovinės lietuvių mankštos judesius, ir Kristinai taip norėjosi paklausti:
- Kodėl tarp jų pasirodė pora saksų ir maskvėnų? Juk jie dar laikomi belaisviais?
Tačiau nusprendė, kad pokalbis su Darata apie aukštuomenės moterų gyvenimą yra daug svarbesnis. Tik niekaip negalėjo užmiršti nuoskaudos, sukeltos brolio prašymo prižiūrėti krašto ponią, kol jo nebus.
Todėl, pamačiusi įsiutusią kilmingą ponią Kristina iš pradžių apsidžiaugė. Net pagalvojo kerštingai, kad ir tai teko pasijusti vietinių merginų kailyje. Juk visi apylinkės vyrai dabar visiškai nekreipė į jos drauges dėmesio, vis toms atvykėlėms norėjo įsiteikti.
Bet tada Darata pravirko ir Kristina pradėjo ją guosti, užmiršusi brolio perspėjimus. Ji pamatė, kad ponia - irgi tokia pati moteris, kaip ir visos kitos, reikalaujanti paramos šiame neteisingame pasaulyje ir galimybės atsiremti į kieno nors petį. Grafienės draugių pulkas irgi negalėjo čia kuo nors padėti, todėl Kristina nusprendė palengvinti Daratos nuoskaudas, papasakodama, kad Tadas irgi su ja panašiai elgiasi. Net nepaėmė jos į eilinį karo žygį. Suprantama, nes jis nėra tikras riteris.
Čia Darata nustojo šniurkščioti nosimi ir paprašė papasakoti daugiau apie brolio išdaigas. Štai tokia Kristina visada įsivaizdavo savo mamą. Gražią, jauną ir sugebančią išklausyti jos godas.
- Jis paėmė Iloną, o mane paliko. Dabar ji parsives pulkus belaisvių ir taps tikra bajoraite su daugeliu tarnų. O man po senovei beliks tik auklė ir sėdėti kampe, klausantis pasakojimų apie jų žygius.
- Tai tavo brolis jau laimėjo daug karo žygių? O kodėl jis man apie tai nesakė?
- Jis ir man nepasakoja. Tenka viską iš priėmusių gyventi belaisvius saksus ir maskvėnus moterų išklausinėti.
Darata nustebo.
- Mus aptarnauja karo belaisviai? Tikrai ne laisvi samdiniai? O kodėl jie nesistengia pabėgti, juk vaikšto laisvi?
- O kur jiems dingti. Visi jie atsisakė tarnauti savo karaliams ir prisiekė mano broliui. Be to, ir šeimas čia dauguma sukūrė. Kaip dabar jas paliks?
- Mergaite, ar gali parodyti mums tuos bepročius? Juk jie turi žinoti, kaip Respublikoje elgiamasi su išdavikais?
Kristinai paraudo ausys. Ji suprato, kad ką tik neišlaikė broliui duoto žodžio ir per daug išplepėjo. Pabandė gelbėti situaciją, kalbėdama Tado žodžiais:
- Kaip, kaip. Priims į savo tarnybą ir apipils auksu. Juk taip elgiasi visi Respublikos magnatai ir bajorai. Išdavystė tarp jų laikoma gero tono požymiu, - pergalingai peržvelgė staiga išbąlusias aukštuomenės damas.
- Geriau pasikalbėkit su tais belaisviais. Tegul jie papasakoja, kodėl yra pasiryžę numirti už mano brolį, bet jo neišduoti. O jūsų Karaliai - tai tik dulkės po mano brolio kojomis, - užbaigė gyvatės tonu.
Visus mergaitės planus atsikeršyti per daug susireikšminusioms ponioms sumaišė Alesius. Jis pasitiko išeinančias iš pavėsinės moteris ir paprašė apžiūrėti naujausius Diterio mokinių darbus. Į visus Kristinos norus paprieštarauti atsakė šaltai, - NE - ir paporino, kad Tadas paliko būtent jį Jurbarko apylinkės prižiūrėtoju, todėl maloniai kviečia ponias aplankyti naują lentpjūvę ir įvertinti jos reikšmę krašto ekonomikai.
- Ir jei viena niekam tikusi mergiotė sugalvos dar kartą pripilti erškėtrožių sėklų į mano lovą, jinai visą dieną dirbs skalbykloje. Tam irgi turiu bajoro Žemeckio leidimą.
Kristina susirūpino. Juk ji su Anastasija laikėsi visų atsargumo priemonių, kai užėjo į Alesiaus kambarį, ir jų tikrai niekas negalėjo matyti. Tikriausiai kažkas jas šnipinėjo iš karto ir perspėjo šį stuobrį, todėl kitą kartą reikės būti atsargesnei.
- Kvaili, niekuo nepagrįsti kaltinimai žeidžia mano, - kilmingos bajoraitės - garbę. Gaila, kad esu našlaitė ir neturiu širdies riterio, kuris mane užtartų ir iškviestų tave į dvikovą, - pratęsė pačia nekalčiausia veido išraiška.
Čia Kristiną apglėbė Darata de Stracen ir mergaitė apsižliumbė, sujaudinta jos rūpesčio ir užuojautos. Apie tokią šventą moterį ji svajojo visą gyvenimą ir labai gailėjosi, kad neturi panašios mamos. Grafienės paglostymas per plaukus ir bejausmis to stuobrio veidas privertė Kristiną pravirkti dar garsiau. Juk taip jos jau seniai niekas neįžeidinėjo.
- Pone Alesiau Rodrigesai, nustokit skriausti tą nekaltą vaiką savo išlaužtais iš piršto kaltinimais.
Kristina dar labiau prisiglaudė prie grafienės ir padėkojo Dievui, kad jis atsiuntė jai tikrą draugę. Už jos ji pasijuto kaip už sienos ir neišlaikiusi parodė Alesiui liežuvį.
- Kito užsiėmimo metu pripildysi abi statines vandeniu, - išgirdo pasakytą ramiu tonu nuosprendį.
Kristina suprato, kaip įklimpo. Tai buvo jau trečias kartas, kai jinai, užuot mokiusis kautis, tampė naščiais vandenį iš Mituvos į kalną. Bet tuoj prisiminė, kad bajoraitės niekada nepasiduoda.
Tuo metu Alesius su Darata jau sėdėjo balnuose ir patraukė apžiūrinėti naujosios lentpjūvės. Vaikinas linksmino susirinkusias ponias linksmomis istorijomis ir planais ateičiai. Kristina šoko ant arklio ir pasileido iš paskos. Jai, būsimai didelio ūkio savininkei, irgi reikėjo žinoti viską apie krašto valdymą. Apsidžiaugė, galėdama išversti Daratai daugelį Alesiaus ir Tado pasakymų, tokių kaip ekonomika ir uždaras gamybos ciklas.
Namo grįžo tik į pavakarę. Kad ir kaip moterys buvo pavargusios, visos nuėjo į tą naują pavėsinę, kurią Tadas vadino „Namų teatru“. Kristina jau trečią kartą žiūrėjo spektaklį apie tragišką riterio Teodoro ir gražiosios Ramunės meilę, bet vis tiek negalėjo sulaikyti ašarų. Klausydama, kaip dainuoja ir pasakoja apie savo gyvenimą Nastia Pjankova bei senasis Gecevičius, eilinį sykį įsitikino, kad tokių riterių, kaip pas senąjį Prūsijos karalių Vaidievutį ir jo apvaliojo stalo vyrus, šiais laikais jau nebeliko.
Kristina stebėjo, kokiais veidais seka vaidinimą dvaro svečiai ir kaimo gyventojai ir suprato, kad dar niekas neprarasta. Daugelis iš jų, ypač jaunimas, dar gali ateiti į doros kelią ir nustoti valgyti saulėgrąžas per spektaklį. O kitus, tapusi tikra ponia, ji privers ramiai sėdėti ir ploti atitinkamu laiku. Su nekantrumu laukė, kada Tadas su tėveliu Ignacijumi išvers ir kitus senus rankraščius apie senovės karžygius, taip netikėtai rastus senoje koplyčioje.
Pasibaigus spektakliui, vakarienės metu, dar pasiklausė, kaip Darata de Stracen juokauja su ševalje de Silvestre, kaip kelios svitos moterys prašo, kad Diteris nupieštų jų portretus ir galutinai nuvargusi nuėjo savo kamarėlę.
Paskutinė jos mintis prieš užmiegant buvo:
- Kaip priberti erškėtrožių sėklų į Alesiaus lovą, kad jis nesužinotų?
Atverti „U - I. 9 dalies tęsinys"
