Rašyk
Eilės (71589)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dėl tėvo mirties nesigraužiau niekuomet. Dar ir šiandien, Saint Julien traukinių stoties pašonėje belaukdamas atvažiuojančios Hindos, šypsausi prisiminęs isteriškas motinos raudas ir staiga namus užpildžiusių giminaičių rypavimus. Įraudę meksikiečiai nuolatos kartojo tėvo vardą, grąžė susidrovėjusios motinos rankas ir vis pašiaušdavo tvarkingai sušukuotus mano plaukus.
        - Marija, tu prižiūrėk vaiką, ar matai, koks išbalęs? O kaipgi: tėvo mirtis – siaubingas šokas! - vis kartodavo tetulė Luiza, gyvenusi šalimais mūsų ir laidotuvėse vadovavusi it tikra šermenų profesionalė.
          Prisimenu, tą rytą užsidariau kambaryje ir ilgai juokiausi. Nekenčiau savęs, vienu metu paslapčiomis jausdamas keistoką laisvę, pamažu užpildančią krūtinę.
          Kažkas ant mano kambario durų, įtariu, mama, priklijavo Šventosios Gvadelupės Mergelės atvaizdą.

          Loganą pamačiau pirmąją laidotuvių dieną. Stovėjo kitoje raudono ąžuolinio karsto pašonėje, įsispraudęs tėvo parankėn ir nenuleisdamas nuo manęs savo žydrų akių. Stengiausi žiūrėti žemės link, negalvoti apie nieką, užmiršti, pasimesti, apsimesti kažkuo kitu, kad nepakelčiau akių ir, dar kartą pamatęs taip juokingai įsitaisiusią užuojautą apvalainuose Logano skruostuose, nenusikvatočiau.
          Motina laikėsi neblogai. Tikėjau jos laisve, nes liūdinčios mamos žandai įgavo tikrą raudonį jau kelios dienos po tėvo pašarvojimo. Miudono istorija, kaip ir daugelis nūdienos akibrokštų, buvo nustumta į praeitį ir pamiršta, o mes palengva vėl grimzdome į esaties abejingumą.
          Rutina, įkyriai apglėbdavusi Paryžiaus aikštes ir kvartalus, 1942 – ųjų vasarą smogė visu savo gražumu. Trindavausi su Loganu prie Liono traukinių stoties ir visiems berniūkščiams pasakodavau geležinės dėžutės istoriją, ją pagražindamas ir apdailindamas.
      - Ir tuomet traukinys pajudėjo. Išgirdau švilpuką ir kažkokį vyrą, garsiai rėkiantį, jog traukinys pajuda Vokietijos link, berods, į Berlyną. Mąsčiau: va čia tai nuotykis. Tik Tomis ėmė verkti, sako, mane nušaus! – greitomis berdamas ir nužvelgdamas išsižiojusius berniūkščius, pasakodavau toliau.
      - Galvoju, reikia kažką daryti. Juk Tomis – mano draugas, tad puoliau durų link ir ėmiau jas daužyti. Spardžiau jas tol, kol batai suplyšo, ir supratau, jog nieko nebus – teks kaip nors atplėšti skląstį ir šokti laukan.
          Mano pasakojimai tęsdavosi iki begalybės. Tolindavau pabaigą, matydamas pasigėrėjimą berniūkščių akyse. Jie vis prašydavo ir prašydavo perpasakoti įvykius iš naujo, aš spyriodavausi, kol, galiausi, it paskutinį kartą suteiksiąs jiems malonę, imdavau pasakoti iš naujo. Nebijojau, jog vieną dieną Tomis ims ir sugriaus berniukų pagarbą man. Jau kelias savaites jis nepasirodydavo kieme, mokykloje, - Loganas taip pat apie jį nieko negirdėjęs. Mano motina pasakojo, jog kažkoks valstybinis Vichy režimas bendradarbiaująs su naciais, tad vieną dieną ėmęs ir sulaikęs trylika tūkstančių žydų, kuriuos neaiškiais keliais pasiuntė dirbti Vokietijos firmose. *
      - Rien de terrible s'est passé, ne vous inquiétez pas, Jean. ** - kartodavo ir kartodavo ji savo netaisyklinga prancūzų kalba.

      - Ėmiau ieškoti tarp šiaudų ko nors, kas padėtų atplėšti duris. Staiga prisiminiau, jog visuomet kišenėje nešiojuosi peilį, o jo tvirta rankena tikrai man padės. - Šioje vietoje berniūkščiai lyg choru atsidūsdavo, ir aš įterpdavau trumpą pauzę. Žinojau, jog motina man jokiais būdais nebūtų leidusi švaistytis virtuviniu peiliu, kuriuos ji akylai kiekvieną rytą skaičiuodavo. Tačiau čia – mano teritorija, mano garbė ir mano pasaulis, ir net Loganas, numanęs trupinėlį tiesos, nebandydavo manęs sustabdyti, tik tylomis nuleidęs galvą linkčiodavo, o atsikandęs didelį kąsnį kruasano, pridėdavo:
      - Taip, Dieve mano, taip ir buvo.
          Paskui sekdavo mano didvyriškas šuolis žemės link.
      - Traukinys jau buvo įsibėgėjęs taip greitai, jog žemė buvo pavirtusi į vientisą žalią maršką. Stagiai griebiau Tomį sau į glėbį ir šokau laukan.
          Paskui skridau, kažkur tarp svajonių, laisvės ir skausmo – o gal tai buvo viena ir tas pats – kol galiausiai pabudau. Susiėmiau skaudančią galvą rankomis ir pajutau tekančio kraujo glitumą.
          Kaip įrodymą vaikigaliams atkišdavau pakaušyje įsirėžusio rando dryžę, ėjusią nuo kairiojo antakio iki pat viršugalvio. Praskyręs plaukus, rodydavau išsigandusiems vaikams, o Loganas, susimąstęs mykdavo:
      - Jei gerai apskaičiauvau... turėtų būti visi šeši centimetrai.

      - Žinai, mano mama sako, jog meluoji todėl, kad nori pabėgti nuo realybės. - nebepamenu, kurią dieną, pamokų metu, sušnypštė Loganas.

          Slinko dienos – kažkur pranyko draugai, išvažinėję atostogauti prie mėlyniausių ežerų, įsispraudusių Alpių pašonėse, ar medžioti ryklių neaprėpiamoje Viduržemio jūroje. Paryžiaus pilvas liko tuščias - lyg alkano pakeleivio niekam nebereikalinga penkiamonetė mėtėsi pakelės dulkėse. Mama kartodavo, kad karo metu niekas neatostogauja, - visi pabėgo, - tačiau jaučiau netiesą. Ji niekuomet nesuvokė realybės, pametusi ją kažkur toli toli, gal Meksikoje, o gal savo prisiminimuose...
          Paliko tuščia ir nebylu. Tik vos praaušus berniūkščiai, dalinantys rytinę spaudą, šūkaliodavo apytuštėse gatvėse apie kažkur besislepiančio karo nuotykius.

          Galvodamas apie trumpas akimirkas, kuriomis savo gyvenime dalinausi su tėvu, pamažu ėmiau apsiprasti ir suprasti, jog viskas laikina. Neapykanta ateina ir išeina, o laisvė – simbolis, begalįs egzistuoti tik naiviausio optimisto galvoje. Anri Dovernis Malvo išmokė mane vieno: jog tuštumos jausmas, apglėbdavęs krūtinę dar ankstyvais metais, vis plėsis ir plėsis, užnuodydamas visą gyvenimą. Ju visa, kas bloga – kartais begali tik tęstis.


* 1942 metų vasarą, naciams bendradarbiaujant su tos pačios krypties prancūzų „Vichy“ organizacija, į Vokietijos lagerius ištremta apie 13 tūkst. Paryžiaus žydų.
** Nieko blogo neatsitiko, nesijaudinkite, Žanai (pranc.)
2011-01-07 19:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-14 08:46
Svoloč
Įspūdinga, karas, vokiečiai, prancūzai, meksikiečiai, žydai - epopėja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 23:50
Avoir
Gmitės, neseniai skaičiau Hemingvėjaus "Salos vandenyne", tačiau įspūdžio nepaliko nei pasakojimo tonas, nei pati istorija, tad nežinau, ar galėtų stilistiškai mane įtakoti (betgi velniai žino).
Paskutiniu meetu labiau kuičiuosi egziuperi ir Maroko rašytojų darbuose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 16:05
skuggi
atsakau nuoširdžiai: šaiba reiškia dvejetą mokykloje, įvartį ledo ritulyje, kartais ir futbole, iš kur ištraukei kad tavo tekstai verti kuolo? ir negi tau taip svarbus įvertinimas čia?

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 15:37
bibliotekininkė
Prisipažinsiu, prozos tekstų rašykuose beveik neskaitau.. Tiesiog. Jūsiškis maloniai nustebino. Pasijutau tarsi kokią apšiurinėjusią vaikišką-paaugliška knygikę bevartydama. Aukšta teisingo kalbėjimo klasė - geras pajautimas, ką ir kaip pasakyti, nedaugiažodžiaujant, nevyniojant į vatą ir vis taip pat įtemptai prilaikant skaitytoją prie savęs. Savita maniera, įtikinamas vaizduojamo laikmečio pavaizdavimas, nebanalus siužeto vingis, man netgi labai patiko, sakyčiau. Paliko įspūdį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 14:47
Avoir
Manau, kad skaitytojo santykis su ir reakcija į tekstą nulemta jau prieš skaitymą: literatūrinis lankstumas, apsiskaitymas, skonis. Tuo galima įsitikinti pamačius du paskutinius komentarus. Ir peržvelgus kitus tekstus čia, rašykuose. Turbūt daugelis sutiktų, jog santykis į skaitytoją iš teksto geriausiai "jaučiamas" tuose darbuose, kurie kaaip gražūs obuoliai netoli rieda nuo rašykų vaismedžio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 14:32
augaviskas
ne publicistika, bet savotiškai įtemptas stilius, tik iš pažiūros nuglaistytas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 14:19
begemotas_
kuolo nevertas, bet parašyta kaip publicistika. be emocijos, šaltai. aišku gali būt ir taip. bet skaitantysis turėtų pajust tą kas yra aprašoma. nors šiek tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 14:05
Avoir
Ačiū už išsamią nuomonę, Skūgi :D Kartais man atrodo, kad tavo viduje tikrai kažkas negerai. Kam laikyti pyktį? Jis temdo realybę.
Klausiu nuoširdžiai: nejaugi tikrai manai, jog mano tekstas vertas kuolo?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 14:00
skuggi
šaiba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 13:27
Avoir
Obelie, na, nenorėjau sureikšminti laidotuvių, nes tai herojui visiškai nesvarbu. Tiksliau, tekstas taip byloja. Potekstėje - šiame gabaliuke kalbama apie laidotuves gerokai daugiau, nei gali numanyti skaitant neapsižvalgant.
Pačiuožusi: ačiū, malonu. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-08 21:03
Lengvai
oooooo, kaip gerai, kad sulaukiau! Patinka man labai šita istorija ir tavo rašymo stilius. Jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-08 18:41
Laukinė Obelis
Džiaugiuosi sulaukusi tęsinio :)

Šioje dalyje labiausiai patiko pabaiga: Paryžiaus aprašymas be galo tikras ir gyvas, kaip paveikslas ar filmo kadras, o paskutinė pastraipa - tiesiog nuostabiai sukurpta.

"Paryžiaus pilvas liko tuščias..." - tokie tavo perliukai mane žavi! Akivaizdu, kad esi prisilietęs prie šio miesto. Gaila, kad...

Ir kaip ilgo kūrinio dalis šis tekstas tikriausiai labai gerai funkcionuos. Nors turiu pasakyti, kad ne viskas patiko. Pavyzdžiui, pradžia vangi. Juk laidotuvės gana svarbus įvykis, net jei mirė nemylimas žmogus. Tad gal buvo galima daugiau širdies įdėti ir paaukoti tam daugiau vietos. Tuo labiau, kai žinau, kad tu sugebi.

Sėkmės dirbant prie kitos dalies. Lauksiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą