Nuklydau.

2010 12 29 (2)

Nuklydau.

Ilgi, baltos spalvos pirštai – užsibaigiantys geltonais nagais. Kaulėti, suskleisti skėčiai, norintys tave pagavę prajodyti. Tiesa dar keistesnės formos keliai, panašūs į sostą, į prisukamą viščiuką, kuris straksi ne ant delno, bet po medžiagos klostėmis, kurios atrodo greičiau, kaip aplink iškrypusio stuburo savininką apjuostas rankšluostis.
Tada snigo, taip kaip šiandien, tiesiog drėbė it iš plaukų pleiskanas, prie vitrinų prisėdę varguoliai, kurie vasaromis mato vandenį įsibridę į upę. Nuolatos troleibuse pastebiu, kaip koks mažas vaikiščias rodo pirštu nuo tilto žemyn ir susidomėjęs klausia. Mama, ką tas neužauga daro upėje? Mama žinoma atsako, jog taip kalbėti negalima, (visų tų mamų tokia dalia – nurodinėti savo atžaloms kas galima ir kas ne, nors pačios būdamos mažos mergaitės, darydavo daug baisesnius ir blogesnius dalykus) ten, tik susikūprinęs žmogus upės tėkmėje. Nereikia kreipti dėmesio, tiesiog žvejoja. Tiesiog... nugarą kaitina saulėje. Tiesiog kasosi nugarą į debesis. Tiesiog šnekasi su salele esančia tarp jo kojų.
Nukrypau. Taigi, toks padariūkštis sėdi kiekvieno mūsų kūnuose. Jis truputėlį mažesnis už žmogų, bet tobulai atitinka jo kontūrus, jei skrostumėte, tikrai nerastumėte, nei baltų ilgų kaulėtų pirštų, nei prabangiai patogių kelių, kurie jūsų lauks, kad pritūptumėte. Jis apkabina, būna švelnus ir nematomas, nes, kai įsiskverbia iki pačių smegenų kamieno, jūs būnate užsimerkusi ir atsipalaidavusi.
Jis negali mirti. Nes išsitrynus nuo žemės paviršiaus žmogui jis aplanko naktimis. Jaučiamas, bet neapčiuopimas. Pabundama išpylus šaltam prakaitui. Jo geismas nuolatinis. Kas penkias milisekundes žvilgčioja po žmonos, merginos, meilužės, praeivės sijonuku. Kartais labai sujaudintas mato kiaurai. Užuodžiamas dažniausiai, kaip... na žinote tas kvapas likęs po sueities, tai jo kvapas.
Taigi... jis laukia.
        ... jis žvelgia jums į akis. Ir nuolatos klaidina, o jūs vis tikite, kad tai meilė. Ne... tai noras, troškimas. Jei būtumėte kanibalai suprastumėte, tą malonumą, kuriuo jis pasisotina iščiulpdamas iki paskutinio atodūsio visą jumyse esantį pasigėrėjimą gražiais dalykais.
Užvaldo ir apakina labiau, nei alkoholis, net labiau nei besaikio gėrimo pasekmės. Išsileidę organai, vaivorykštinis veidas. Nestovėjimas... negulėjimas.
Bent vienas skaitantis supras apie ką aš. Bent vienas, tikrai dabar žiūri jums į pačią širdį iš apačios. Net nereikia būti galit sėdėti patogiai įsitaisiusi fotelyje ar pintoje kėdėje kur kavinėje. Galite gaminti valgyti savo sužadėtiniui ar krūtimi maitinti kūdikį.
  Šalia. Žvelgia. Nori. Jaudinasi, bet jame tiek meilės, kiek smėlio laikrodyje, kuris laukia kol jums bus nukirsti pirštai už vagystę, vėliau išdurtos akys už stebėjimą, užsiūtos lūpos, nes piktžodžiavote prieš dievą ir nukirsta galva, nes išdavėte savo tėvynę.
                 
  Guliu žolėje, tik lengvas vėjelis glosto mano plaukus... nuveju visas mintis nuo savo kūno, visą nešvanką. Maldauju lietaus, kad nuplautų pirštų, kaklo biges. Kad po manęs eisiantys nebenorėtų,
Nebegalėtų tuščiai savo ilgais, geltonais, neliečiančiais švelniai pirštais liesti. Savo žvilgsniu marinti tikrų jausmų.